Žingsniai naktį

Drama.

 

Apdovanojimai, festivaliai: Sąjunginiame Leningrado kino festivalyje (1964) – prizas už geriausią vaizdinį dekoratyvinį sprendimą dailininkams A.Zavišai, J.Čiupliui, V.Bimbaitei, E.Emmai. Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos regioniniame kino festivalyje (1963) – diplomas R.Vabalui už geriausią režisūrą. Filmas dalyvavo III tarptautinio Maskvos kino festivalio (1963) informacinėje programoje.

 

Turinys: 1943 metų Kaunas, kuriame šeimininkauja vokiečių armija. Mieste pasirodo atsišaukimų, bet pasipriešinimo kova mėgėjiška, ji nuneša jaunų gyvybių. Iš „didžiosios žemės“ – suprask, iš Rusijos, -- į Kauną atvyksta kadaise čia studijavęs architektūrą „cirkelis“ Aleksas. Jis susitinka su buvusiu pedagogu, skeptišku Hegelio pasekėju inžinieriumi Virkučiu, įbauginta ir gal todėl susitikinėjančia su gestapo vertėju Kuzmickiu šio dukterėčia Liuda. Bet jau pirmuosiuose epizoduose potencialus kovos vadovas, nespėjęs nieko konkretaus nuveikti, patenka į nelaisvę, į Kauno IX fortą. Ten – savas mikropasaulėlis su savais palūžusiais, provokatoriais, savais valdančiųjų kastos antžmogiais, kaip buvęs vokiečių antropologas Bublicas, dabar spalvinantis periferinį gyvenimą psichologiniais ekskursais, skirtais kalinių auditorijai. Žinoma, dauguma pastarųjų, naikinančių fašistų nusikaltimų pėdsakus, yra apimta nerealios pabėgimo idėjos. Ta viltis įgauna realesnį pagrindą, mirtininkų komandos kameroje atsiradus ir inžinieriui Virkučiui, kuris įsivaizduoja forto planus. Ateina Kūčios, vokiečiai, giedodami: „O, Tannenbaum“, darosi sentimentalesni, mažiau budrūs. Įkaušę sargybiniai išsiveda kalinius prie didžiulio laužo – „eglutės“; imituojant šokį, nuo išsekimo čia krinta inžinierius Virkutis. Likusieji bando bėgti. Kažkam pavyko. Bet Aleksą grąžina į kamerą. Rytoj jį sušaudys. Naujokui, paklaususiam, ar įmanoma iš čia pabėgti, jis atsako teigiamai. 

 

Publikacijos: Mūsų ekranas, 1962, Nr.2, 6-7 p. (V.Mozūriūno, R.Vabalo, J.Griciaus, J.Miltinio, A.Kundelio pasisakymai); Tiesa, 1962.12.28; Komjaunimo tiesa, 1963.01.16; Vakarinės naujienos, 1962.12.28; Ekrano naujienos, 1962, Nr.46, 3-5 p.; Literatūra ir menas, 1962.12.29; Советская Литва, 1962.12.28; Советский экран (Москва), 1963, №1, 1963, №19 (С.Фрейлих); Советское кино (М), 1963.10.19; Московский комсомолец, 1963.11.05;Искусство кино, 1963, №6. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 51-53 p.; Л.Закржевская. Раймондас Вабалас, Ленинград, 1975, 45-60 р.; Vyturys – žemės paukštis. Lietuvių kino scenarijai (V.Mozūriūnas. Žingsniai naktį), V., 1977, 119-200 p.; S.Valiulis. Jonas Gricius, V., 1978, 3-4 p.

 

Komentaras: Laikas, panašu, dirba filmui „Žingsniai naktį“, į kurį premjeros metais buvome verčiami žvelgti vien pro politinius akinius. Kalinių bėgimas iš IX forto – dokumentalus faktas, bet sovietų laikais jis buvo dažomas vien raudonai, skelbiamas komjaunuolių narsos išraiška. Filme liko privalomas įžanginis dedikuojantis titras, žodis „komjaunuolis“ fonogramoje nesuskamba nė karto, apie „didžiąją žemę“ tiesiog kartą sumurmama. Net rusų belaisvis Saša (jį kuria dailininkas Stasys Krasauskas), kurio paveikslas konjunktūriniame panašios medžiagos filme greičiausiai būtų buvęs iškeltas į pirmuosius, herojiškiausius, iniciatyviausius, lieka tarp pažemintųjų, bet nepasiduodančių. Vadinasi, dar viena lietuvių ir su jais amžiais kariavusių vokiečių sandūra? Irgi nevisai. Kūrinys rimtai analizuoja žmogaus dvasios ypatumus, labiausiai iškylančius per dramatiškus išbandymus. Gretindami ir nepamatuotą optimizmą, ir nepaprastai patrauklų skepsį (Virkučio paveikslas), ir aklos jėgos kultą, savo personos iškėlimą kitų sąskaita, autoriai tarsi palieka atsaką jų protingam laikomu žiūrovui. Ir ar gali būti vienintelis toks atsakas?

Taigi, 1962-aisiais nebuvo pastebėta (nenorėta pastebėti?) intelektualiojo kino įtampa. Recenzentai daugiausiai lietė estetinę juostos pusę, nors ji irgi nėra tokia elementari, kaip gali pasirodyti. Filmo heroika, jo stambūs potėpiai, dokumentalumo bruožai, mikliai bei logiškai auginama įtampa čia pat sąmoningai konfliktuoja su atvirai ekspresionistinėmis spalvomis (visų aprašyta šokio prie laužo scena), galbūt apeliuojančiomis net į vidinius kiekvieno žmogaus demonus. „Žingsniai naktį“, matyt, dar laukia savų tyrinėtojų.