Vienos dienos kronika

Drama.

 

Apdovanojimai: Diplomai už geriausią režisūrą V.Žalakevičiui, už garso operatoriaus darbą K.Zabuliui VI Pabaltijo ir Baltarusijos kino festivalyje Taline (1965).

 

Turinys: Per radiją skaito žinomo rusų mokslininko Muratovo nekrologą. Pagyvenęs liaudies tarėjas Rimša, posėdžiaudamas teisme, niekaip negali atitrūkti nuo savo ir Muratovo bendros audringos jaunystės prisiminimų: alkana porevoliucinė Rusija, Ispanijos karas... Šiandien svarstoma byla – apie nužudymą. Inteligentiškas liudininkas Venckus, Rimšos vis kamantinėjamas, kodėl stovėjęs po medžiu, kai greta žudė žmogų, nesugeba atsakyti kitaip: lijo. Abu herojai atsitiktinai susitinka aerouoste: pasirodo, į Muratovo laidotuves Leningrade ruošiasi ir buvęs jo mokinys Venckus. Kadangi reisas neįvyksta, vyresniajam persekiojant buvusį liudininką bei mokinį po naktinį Vilnių, iškyla naujos Muratovo gyvenimo detalės: apie 1950-uosius jis buvęs visaip traiškomas dėl „buržuazinio“, „idealistinio“ kibernetikos mokslo. Užfiksavęs kai kurias Venckaus dabartinio gyvenimo detales (gyvena pas savo viršininką Donatą, bet paveržė jo žmoną Janiną), Rimša ima kaltinti naująjį pažįstamąjį jeigu ne tiesiogine Muratovo išdavyste, tai bent nepilietiškumu. 

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1964.01.16; Komjaunimo tiesa, 1964.01.17; 1964.09.29; Literatūra ir menas, 1964. 01.11, 1964.01.25; Vakarinės naujienos, 1964.01.02; Советская Литва, 1964.01.19; Ригас баллс (Latvija), 1964.09.03; Maksla, Riga, 1971, №1, 36-38 р.; Сina (R), 1964.09.03, 1965.01.31; Sirp ja vasar (Estija), 1964.09.04; Советское кино (Maskva), 1964.09.12; Советский экран (М), 1964, №17, 6-8 р.; Искусство кино, 1965, №8, 39-42 р. (В.Шитова), 1971, №1; Ekran (Warszawa), 1964, Nr.38; Film (W), 1964, Nr.12,1965, Nr.17; Kultura (W), 1964.05.28; Przyjazn (W), 1965, Nr.22; Филмовы новини (Bulgarija), 1964, Nr.11; Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 53-57 p.; G.Arlickaitė. Vytautas Žalakevičius, V., 1980,  p.; L.Tapinas. Medyje angelas verkia, V., 1991, 235-237 p.; Н.Милев. Божество с тремя лицами (Москва), 1968, 263-286 p.; Евг.Аб. Бронюс Бабкаускас (Ленинград), 1979, 59-63 р.; Кино и время, выпуск 5 (М), 1983, 74-79 р.; Z.Pitera. Nowy film radziecki (Warszawa), 1967, 39-40 p.

 

Komentaras: Pirmasis demonstratyviai autorinis V.Žalakevičiaus filmas, sukėlęs aršių ginčų. Tuomet prasmė atrodė aiški – piliečio ir abejingo žmogaus konfrontacija, -- tačiau meninė kalba, laiko ir erdvės laisvumas, atliepiantis pasaulio ieškojimus, buvo toks nelauktas, „nesuprantamas“, kad lėmė net cenzūros įsikišimus. Autorius gebėjo sulieti į viena kraštutinį subjektyvumą, kai nepatvari atmintis tą patį įvykį rodo ir taip, ir kitaip, nepaprastą, dažnai publicistinio atspalvio ekspresiją prigretinti prie psichologiškumo, net lyrizmo. Frazė „Kodėl tu stovėjai po medžiu?“ ilgiems metams tapo tikra sovietine metafora. Mūsų dienomis filmo forma aiški; matyti, kad sovietinėmis sąlygomis ji aplenkė epochą. Su koncepcija nebe taip aišku. Viena užsienio TV, minėdama autoriaus 75-metį, pasiūlė priešingą, nei anksčiau, kūrinio traktuotę. Dorasis komunistas Rimša, visaip deklaruojantis teisę diktuoti kitų likimams, stalinizmo laikais kažkodėl išvengė savo draugo dramatiško likimo. Galbūt tikrasis dorumas tuomet ir reiškė liūdną būtinybę „išstovėti po medžiu“? Kadangi mėgęs maskuoti savųjų filmų prasmes autorius į šį klausimą jau nebeatsakys, talentinga, bet miglota „Vienos dienos kronika“, ko gero, išlieka didžiausia lietuvių kino mįslė.

 

* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų