Jausmai

 

Festivaliai, apdovanojimai: Specialus žiuri prizas San Remo tarptautiniame kino festivalyje (1975). X Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalio Minske (1969) diplomas už geriausią operatoriaus darbą J.Tomaševičiui. Kino šimtmečio proga (1995) lietuvių kino kritikų išrinktas geriausiu visų laikų lietuvių vaidybiniu filmu.

 

Turinys: Baigiasi karas, vienoje Kuršmarių pusėje – dar vokiečiai, kitoje – sovietai. Pamario žvejo Kasparo žmona Morta gimdydama miršta. Jaunas našlys, likęs su dvyniais, keliasi per įlanką pas brolį Andrių, gyvenantį su buvusia Kasparo mergina Agne. Pastaroji neslepia nepasitenkinimo, įduoda atvykėlį milicininkui Vaitkevičiui, kad atplukdęs vokiečių (iš tikrųjų – vieną nevykėlį Ferdinandą, įspėjusį Kasparą dėl būsimos karvių rekvizicijos). Ir tai – ne dėl tėvo namo dalybų, o dėl teberusenančių jausmų. Tuo tarpu mažakalbis, atšiaurus Kasparas rūpinasi, kaip sugeba, vaikais ir neprisileidžia moterų. Štai tik Janė, labai primenanti Mortą, verstų jį atitirpti, bet jauna moteris ištekėjusi, per vyrą Vytautą susieta su protestuojančiais prieš sovietų valdžią, norinčiais emigruoti lietuviais. Grupė tokių pasiryžo bėgti į Švediją; per Agnės intrigas juos išplukdo Andrius, o ji pati, regėdama Kasparo abejingumą, išteka už Vaitkevičiaus. Prabėgo 10 metų, sužeistos rankos Kasparas seniai nebežvejoja, dirba vietinėje užeigoje. Kartą ant jos slenksčio pasirodo savo gražiausius metus Sibire atpylęs Andrius. Paaugę Kasparo dvyniai susidomėję žvelgia į nematytą dėdę, klausosi jiems nesuvokiamo neskubraus brolių dialogo.

 

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1968.12.18; Komjaunimo tiesa, 1968.12.10 (S.Valiulis); Literatūra ir menas, 1968.12.14 (S.Macaitis); Ekrano naujienos, 1968, Nr.45, 2-5 p. (E.Aukštikalnis); Kultūros barai, 1968, Nr.12, 14-16 p. (M.Malcienė); Švyturys, 1968, Nr.23, 18-19 p. (L.Tapinas); Mūsų ekranas, 1969, 4-5 p. (L.Jacinevičius); Cina (Riga), 1969.10.19; Avvenire (San Remo), 1975.03.21. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 86-89 p.; L.Tapinas. Medyje angelas verkia, V., 1991, 264- 270 p., R.Adomaitis. Mintys scenos paraštėse, V., 2002, 109-110 p. (S.Macaičio lydinčiame straipsnyje), Экран 19691970, Москва, 1970, 61-64 р.; Е.Аб. Бронюс Бабкаускас (М), 1979, 84-86 р.

 

Komentaras: Kaip kiekvienas aukščiausios kinematografinės kultūros kūrinys, „Jausmai“ sunkiai pasiduoda perpasakojimui. Jį reikia žiūrėti ir žiūrėti, vis atrandant šį tą naujo dramaturgijos dviprasmybėse, įsijaučiant į filmo ritmų bangavimą, primenantį jūros įgeidžius, žavintis nesenstančia plastika, faktūriška atmosfera, reto susiklausymo aktorių ansambliu, iš kurio neįmanoma ką nors išskirti. Kūrinys – apie neišnaikinamą ir žmogaus, kataklizmų apsuptyje randančio vietos paprastiems jausmams, ir apie visos lietuvių tautos gajumą. Anais laikais Lietuvoje nebuvo kito tokio filmo, kuriame simpatijos rasta ir vokiečiui, ir savo darbu nesižavinčiam milicininkui, ir inteligentiškiems emigrantams, dramatiškai svarstantiems gimtinės likimus. Matyt, pastaroji aplinkybė lėmė, kad Sovietų sąjungai buvo atspausdintas minimalus kopijų tiražas, ir už Lietuvos ribų „Jausmus“ mažai kas matė.

 

 

* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų ir režisieriaus Almanto Grikevičiaus archyvo