Ave, vita

Drama.

 

Turinys: Prie televizoriaus sėdi pagyvenęs inteligentas Steponas. Ekrane mirga pramoginių šokių konkurso kadrai, o žiūrovo ranka su dar smilkstančia cigarete nusviro iš krėslo: Steponas mirė. Atvyksta žmonių. Pasirodo Stepono draugas Cezaris, drauge kalėjęs fašistų lageryje, jo duktė Veronika, bendradarbiavusi su Steponu, rašant scenarijų pagal pastarojo memuarų knygą, nesuvokiamai santūrus (gal Veroniką ir Steponą siejo kažkas daugiau?) Veronikos vyras Albinas. Du jauni TV operatoriai, formaliai mandagūs, tačiau beveik neslepiantys abejingumo temai, darys apie mirusįjį laidą. Į klausimą apie pagrindinį Stepono bruožą Veronika atsako: „Autoironija“. Ją kankina naujas jausmas -- būsimo vaiko laukimas. Jos tėvą – asociatyviniai prisiminimai, įsibraunantys į saulėtą Vilniaus dieną ir nevisai atitinkantys efektingas Veronikos scenarijaus vizijas. Žmonių mintys painiojasi, vieno sąmonėje ta pati frazė („Įstatymas yra tiktai komanda“) atitenka epizodinei moteriškei, kito – turbūt tikrajam jos autoriui, vokiečių feldfebeliui. Pastarasis tuomet siuntė Steponą cigarečių nupirkti. Kodėl šis nepabėgo, grįžo į belaisvių koloną? „Aš buvau vienišas“, -- kartą jis aiškino Veronikai. Bet – „Mes dar juos pergyvensim“, -- kartą prabilo jis kitiems belaisviams. Koloną varė į sušaudymą, savo veiksmingumu išsigelbėjo tik grupelė... Laidoja Steponą, skamba Johno Donne‘o žodžiai apie tai, „kam skambina varpai“, o Cezaris mato į Amžinąją ugnį su draugais ateinantį jį gyvą.

 

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1970.05.13; Komjaunimo tiesa, 1970.05.14; Literatūra ir menas, 1970.05.09; Ekrano naujienos, 1970, Nr.12, 3-4 p.; Kinas, 2002, Nr.7, 33 p. (L.Kreivytė); Дружба народов (Москва), 1971, №1, 212-220 р.; Спутник кинозрителя, 1971, №4. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 98-103 p.; S.Macaitis. Almantas Grikevičius, V., 1981, 4-6 p.

 

Komentaras: Ne, kaip dažniausiai įprasta, „filosofuojantis“, o iš tiesų filosofinis, patį mąstymo procesą perteikiantis kūrinys, retas Lietuvos kino praktikoje. Prasidedantis mirtimi, jis nuteikia nelengvam minorui. Asociatyviai lengvai pereidamas iš dabarties į karinę praeitį ir atgal, kūrinys gretina epochas, jų būdingus charakterius, aiškiai pasisakydamas pablizgintos nūdienos, kurioje Kosciuszko arba Mickevičius ilsisi įkalinti dėžėse it karstuose, nenaudai (todėl kritiniai ano meto balsai, čia matę trūkumą, klydo). Kūriniu teigiamas kiekvieno individo vertingumas, neišvengiamas kartų atitolimas, kiekvieno gyvenimo stebuklas. Kartais, tiesa, dramaturgiškai pernelyg deklaratyviai. Paralelė tarp bėgimo iš belaisvių kolonos ir šiandieninių veteranų komiško pabėgimo – per moterų kirpyklą – nuo įgrisusių jiems televizininkų labai pagyvina veiksmą, bet tokių sprendimų skausmingai įtemptame filme, atrodo, tarsi vengiama. Gaila: jie nebūtų sumenkinę bendros stipraus kūrinio ištarmės.

 

© Saulius Macaitis

 

* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų ir režisieriaus Almanto Grikevičiaus archyvo