1970 /

Tas prakeiktas nuolankumas

Vaidybinis – 1970, Lietuvos kino studija, 85 min., spalvotas, plačiaekranis. Kokybiškų spalvotų kopijų Lietuvoje nėra. – 1970

Filmografija: Pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“. Scenarijaus autorė – Vytautė Žilinskaitė. Režisierius – Algirdas Dausa. Operatorius – Jonas Tomaševičius.Dailininkai – Jeronimas Čiuplys, Linas Katinas. Kostiumų dailininkė – Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Kompozitorius – Ervinas Puidokas. Garso operatorius – Dovydas Ožechovas. Antrasis režisierius – Romas Jarašauskas. Antrieji operatoriai – Vladas Kriaunevičius, Henrikas Visockis. Grimas – Lilijana Višnevskaja. Montažas – Izabelė Pinaitytė. Asistentai: Violeta Juzėnaitė, Lilijana Binkytė, Vytautas Damaševičius, V.Preobraženskaja. Vaidina: Severiją – Danutė Krištopaitytė, Mykoliuką – Juozas Budraitis, Rapolą Geišę – Balys Bratkauskas, Dovydą -- Vytautas Eidukaitis, Dovydienę -- Genovaitė Tolkutė, pono vežėją -- Rolandas Butkevičius; Aldona Adomaitytė, Edvardas Kunavičius, Bronė Kurmytė, Apolonija Matkevičiūtė, Romualda Mikalauskaitė, Vaclovas Muraška, Kazimieras Preikštas, Pranas Stankevičius, Regina Zdanavičiūtė, Eglė Gabrėnaitė, Romualdas Ramanauskas, Jonas Čepaitis ir kt.

Drama.

Turinys: XIX amžius baudžiaviniame Lietuvos kaime. Jaunoji Severiūtė ir smuikorius Mykoliukas patinka vienas kitam. Bet merginą įsižiūrėjo ir žymiai už ją vyresnis, nors dar gyvybingas ir valdingas tijūnas Geišė. Po jųdviejų susitikimo Lūšynėje keliamos vestuvės, pagrojęs kurioms tylenis Mykoliukas degina savo smuiką. Baudžiava panaikinama, žmonės išreiškia džiaugsmą, mirtinai smuklėje pasigerdami. Geišė, buvęs geru vyru Severijai, pasijunta praradęs žemę po kojom. Savo valdžios simbolį rimbą jis numeta į žaidžiančių vaikų būrį, o pats su žmona patraukia prigyventojais pas brolį Dovydą. Prabėgo dar 20 metų. Geišė --jau nebedirbantis karšinčius, šeimininkė patyliukais jį nuodija, o buvęs tijūnas, nujausdamas ateitį, prašo pasenusio Mykoliuko nepalikti Severijos. Valstiečiai karčemoje juokais tuokia nebejauną našlę ir jos smuikininką, bet ir Mykoliukas, sunkiai ardamas jaučiais, netrukus palieka gyvenimą.

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1971.09.25; Komjaunimo tiesa, 1971.09.23; Literatūra ir menas, 1971.09.25 (S.Macaitis), Ekrano naujienos, 1971, Nr.24, 3-5 p., 1971, Nr.25, 2-3 p.; Švyturys, 1971, Nr.20, 5 p. (L.Tapinas); Советская культура (Москва), 1972.01.25 (М.Блейман). Žiūr. knygoje: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 105-109 p.

Komentaras: Filmas bent dviem aspektais pažymėtinas. Tai pirmasis klasikinės lietuvių prozos ekranizacijos bandymas, sumenkintas jau tendencingo pavadinimo, peršančio žiūrovui tiesmuką interpretaciją. Į sovietų kino istoriją juosta įtrauktina dėl jame turbūt vienintelės sadomazochistinio atspalvio scenos (Severiūtės ir Geišės pasimatymas Lūšynėje). Pagrindiniai aktoriai stropiai iliustruoja žalingo pasyvumo idėją. Vienas B.Bratkauskas sugeba sukurti gyvą, veiksmingą, dinamišką charakterį, tik iš pažiūros žiaurų žmogų, kuriam nesvetimi ir kitų rūpesčiai, ir gamtos slaptys, kuris vyriškai kovoja net su pačia mirtimi.

© Saulius Macaitis

Nuotraukos ir V. Balsio plakatas - iš Sauliaus Macaičio asmeninio archyvo