Laimingas laimės neradęs
Filmografija: Scenarijaus autoriai – Romas Gudaitis, Algirdas Araminas. Režisierius – Algirdas Araminas. Operatorius – Donatas Pečiūra. Dailininkas – Algirdas Ničius. Kostiumų dailininkė – Viktorija Vilimienė (Bimbaitė). Kompozitorius – Algimantas Apanavičius. Garso operatorius – Petras Lipeika. Antroji režisierė – Regina Vosyliūtė. Antrasis operatorius – Jonas Marcinkevičius. Grimas – Marija Oržekauskaitė. Montažas – Mingailė Murmulaitienė. Asistentai: V.Puidokienė, E.Olbikas, R.Žilinskas, V.Šimkauskas. Groja Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Sauliaus Sondeckio.
Vaidina: Juozą – Česlovas Stonys, jo motiną – Eugenija Šulgaitė, Kristiną – Bronė Braškytė, jos tėvą – Bronius Babkauskas, kolūkio pirmininką – Gediminas Karka, Balį – Juozas Jaruševičius, Bronių – Gediminas Girdvainis, Beną – Benas Puskunigis; Galina Dauguvietytė, Regina Zdanavičiūtė, Elena Gaigalaitė, Ferdinandas Jakšys, Karolis Dapkus, Irena Tamošiūnaitė, S.Paškevičiūtė, M.Petkevičius ir kt.
Turinys: Tiesiogine, dramaturgine prasme turinys šiame filme tarsi ir neegzistuoja. Tiesiog viename lietuvių kolūkyje, baigęs Žemės ūkio akademiją, jau 15 metų darbuojasi zootechnikas, mielas senbernis Juozas. Čia jo tėviškė. Kuo konkrečiai užsiima herojus, suvokti nelabai įmanoma. Myli mamą, nors nesugeba užtikrinti jai bent kiek ramesnės senatvės. Myli vietinius vaikus, su kuriais lyg ir saviveikliniais pagrindais priaugino veislinių arkliukų (bet šiuos paskui išsiveža Maskva), myli dvigubai už save jaunesnę Kristiną, Vilniuje darančią operos dainininkės karjerą.
Mama miršta, arklių nebėra, Kristinos keliai kiti, bet Juozas vis tiek laimingas, laidydamas su vaikais aitvarus ir mąstydamas apie gyvenimą. Panašu, tai ir yra pagrindinė jo paskirtis Žemėje.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1975.03.12; Komjaunimo tiesa, 1975.03.05; Literatūra ir menas, 1975.03.01; Советская Литва, 1975.02.27; Советский экран (Москва), 1975, №3, 4-5 р. (В.Демин). Žiūr. knygose: М.Мальцене. Кино советской Литвы (Ленинград), 1980, 195-199 р.; Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 41 p. (L.Tapinas).
Komentaras: Filmas kuriamas vidinio monologo, bandomo tiesiog pailiustruoti neveiksmingais kadrais, principu. Bėda, kad pirmenybė atiduota banaliai, žemo polėkio literatūrai („Kuo gi žmogus pateisins savo gyvenimą?..“; „Nudžiūsi – kaip medis be šaknų nudžiūsi“ – tai Juozas žada į miestą išsikeliančiam sodiečiui; „Nemoku aš savo asmeninio gyvenimo sutvarkyti...“ ir pan.), frazėmis, kurių ilgainiui automatiškai nebegirdi, o poelgių nėra. Žinoma, anuo metu bandyti parodyti savotišką kaimo filosofą, absoliutų individualistą ir dar užimantį oficialų postą (scenarijuje – net kolūkio pirmininko) buvo gana neįprastas žingsnis, juolab, kad aktorius Č.Stonys apgaubia herojų giliausia, persiduodančia ir žiūrovui simpatija. Bet aktorei E.Šulgaitei, kuriančiai paprastą dorą kaimo moterį, nereikėjo jokių grafomaniškų literatūrinių paspirčių. Kadangi naktigonės scenoje Juozas skaito vaikams A.de Saint-Exupery knygą, kaip tik tą vietą apie avių ir gėlių karą, pagrindinė filmo mintis išaiškinama net tiesmukai: kalbama apie augančio materialumo ir nykstančio idealizmo, dvasingumo konfliktą. Tačiau Juozo ir Kristinos santykiai-nesantykiai, kurių herojus skausmingai, bet atsisako, leidžia pagalvoti ir apie tai, kad prieš mus – žiogų, varlių, sliekų, skruzdžių ir panašių Dievo padarėlių gausiai ornamentuotas pasakojimas apie netradicinį mazochizmo atvejį.
© Saulius Macaitis
