1969 /

Gražuolė

63 min. – Vaidybinis – 1969, 63 min., nespalvotas, 35mm – 1969

Filmografija: Scenarijaus autorius – Jurijus Jakovlevas. Režisierius – Arūnas Žebriūnas. Operatorius – Algimantas Mockus. Dailininkas – Algirdas Ničius. Kostiumų dailininkė – Viktorija Bimbaitė (Vilimienė). Kompozitorius – Viačeslavas Ganelinas. Garso operatorius – Stasys Vilkevičius. Antroji režisierė – Regina Vosyliūtė. Antrasis operatorius – Henrikas Mikalauskas. Grimas – M.Oržekauskaitė. Montažas – L.Zivienė. Asistentai: Gytis Lukšas, M.Olišauskaitė, J.Sokolnikaitė, V.Juzėnaitė (Pulikienė), A.Paulauskas.
Vaidina: Ingą – Inga Mickytė, jos motiną – Lilija Žadeikytė, senį – Sergejus Martinsonas, švelnų berniuką – Arvydas Samukas, vyrišką berniuką – Tauras Ragalevičius, mergaites: Auksė Kaukštutė, Vaiva Rakauskaitė, šlubį – Vladas Jurkūnas, milicininką – Gediminas Girdvainis ir kt.

Kino novelė.

Festivaliai, apdovanojimai: IV sąjunginio kino festivalio Minske (1970) prizas A.Mockui už geriausią operatoriaus darbą „Gražuolėje“ ir estų filme „Miško legenda“, garbės diplomas I.Mickytei už vaidybą. Filmas demonstruotas 1970 m. tarptautiniame Gotvaldovo (Čekoslovakija) vaikų filmų festivalyje.

Turinys: Senoviniame miesto rajone, jaukiame kieme žaidžia čia gyvenantys vaikai. Dažnas jų žaidimas – „gražuolė“, kai į centrą atsistojusį apiberia nepalankiomis pastabomis (kaip šiurkštų naująjį namo berniuką, pramintą „nebyliu“) arba ditirambais. Pastarieji paprastai atitenka mažajai Ingai – negražiai šlakuotai mergytei, gyvenančiai su vieniša mama mašininke, ir atsigaunančiai, pagražėjančiai, vos tik ji pradeda šokti. Bet „nebylys“, tiesa, smerkiamas seno inteligento („Kartais tiesa gali žeisti“), pasako Ingai, kokia iš tiesų ji negraži. Mergaitė išgyvena tikrą krizę. Paakinta palankaus berniuko, ji net bando ieškoti dirbtinio grožio kirpykloje, iš kurios paskutinę akimirką pabėga. Bet kartą motinai prabilus apie jų nenusisekusį gyvenimą, būtent Inga žaidimo forma išsklaido tamsias jos ir savo mintis.

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1970.02.11 (V.Sirijos Gira); Literatūra ir menas, 1970.02.28 (E.Aukštikalnis); Ekrano naujienos, 1970, Nr.4, 3-6 p.; Tarybinė moteris, 1970, Nr.2, 12-13 p.; Советская Литва, 1970.02.18; Сina (Riga), 1970.08.29; Советская культура (Москва), 1970.06.11; Искусство кино (М), 1971, №1. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 92-95 p.; И.Арефьева. Арунас Жебрюнас, М., 1990, 57-66 р.

Komentaras: Anuomet „Gražuolė“ buvo ir gausiai giriama, ir peikiama už nesuvokiamus dalykus, pavyzdžiui, „miglotą koncepciją“. Koncepcija, kaip jau A.Žebriūno filmuose būna, -- aiškiai poetinė. Bet šiandien realiau pastebi ir scenarijaus baltus siūlus, kai kurių replikų („ot trenktas“), įdėtų į visiškų pyplių lūpas, dirbtinumą, iš principo išgalvotą „gražuolės“ žaidimą, kuriame kažkodėl dalyvauja ir berniukai, gana mechaniškai įjungtus kitų rusų rašytojo J.Jakovlevo apsakymų motyvus (vaikystės besiilgintis Senis, paskendusio šeimininko prie upės tebelaukiantis ištikimas simbolinis šuo). Vis dėlto juostą gelbsti jauki, deja, griaunamo senamiesčio atmosfera, režisieriaus tikėjimas mažųjų personažų dramų tikrumu, o pirmiausia – jo rasta unikali Inga Mickytė, gebanti, kaip retos suaugusios aktorės (G.Masina, I.Čiurikova) mūsų akyse fantastiškai keistis. Todėl filmas apie išorinio ir vidinio grožio santykį išlieka lietuvių kino aktyve.

© Saulius Macaitis

* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų

Gražuolė

Susijusios naujienos:

Susiję straipsniai: