Marius (I filmas)
TSRS valstybinio televizijos ir radijo komitetui užsakius, Lietuvos kino studija - LKS susivienijimas, I-II serijos, spalvotas, 35 mm, 140 min.
Filmografija: Kazio Almeno romano „Šienapjūtė“ motyvais. Scenarijaus autorius – Vytautas Žalakevičius. Režisierius – Jonas Pakulis, dalyvaujant Marijonui Giedriui. Filme taip pat panaudota medžiaga: dailininko Galiaus Kličiaus, antrosios režisierės Apolonijos Paludnevičiūtės, direktorės Ritos Buteikytės. Operatorius – Aloyzas Jančoras. Dailininkai: Algimantas Švėgžda, Jurijus Grigorovičius. Kostiumų dailininkė – Nijolė Adomonytė. Kompozitorius – Juozas Širvinskas. Garso operatorius – Petras Lipeika. Antroji režisierė – P.Navickienė. Antrasis operatorius – R.Navickas. Grimo dailininkė – M. Oržekauskaitė. Montažas – Ariadna Gruodienė. Kombinuotas filmavimas – A.Slavinskas. Režisieriaus asistentai: V.Puidokienė, E.Olbikas, V.Saltonaitė. Operatoriaus asistentai: I.Koninas, V.Procenka. Dailininkų asistentai: T.Žemčiugova, I.Pegauskienė. Grimas: V.Vitkutė, J.Žitkevičiūtė. Kaskadininkų grupės vadovas – O.Vasiliukas.
Vaidina: Marių – Tomas Urbšas (vaikystėje), Gediminas Storpirštis, Mariją Almeną, jo motiną, -- Zanė Jančevska, Mykolą Augustą Giedraitį – Liubomiras Laucevičius, bajorą Dabulskį – Vytautas Paukštė, Dabulskienę – Regina Arbačiauskaitė, dailininką Benvenutą – Sakalas Uždavinys, kapitoną Robertą Pegrini, jo dėdę, – Viktoras Šinkariukas, Sėlį – Jonas Pakulis, Ignacą Narušį – Saulius Kizas, Kontrimą, Giedraičio parankinį, – Vytautas Grigolis, Darvainį – Ramutis Rimeikis, kunigaikštį Čartoriskį – Juozas Rygertas, Vladislovą Volskį – Adolfas Večerskis, Juozapotą – Vilhelmas Vaičekauskas, poną Zablockį – Audris Chadaravičius, kunigą Kazimierą – Valdemaras Jatautis; Bronė Braškytė, Olegas Ditkovskis, Bronius Gražys, Aldona Janušauskaitė, Arvydas Bagdonas, Artūras Baltrušaitis, Šarūnas Puidokas, Sigitas Račkys, Algimantas Voščikas, Algirdas Lapėnas, Petras Venslovas, Remigijus Navickas, Andrius Šiuša, Jonas Braškys, Tauras Čižas, Rytis Gustaitis, Edgaras Savickis, Antanas Seikalis, Vytautas Kaniušonis, Juozas Jaruševičius, Marija Lukaševskaja, Rimantas Teresas, Algis Mečinskas, Petras Mendeika, Rimantas Pazikas, Gediminas Pranckūnas, Vytautas Petruškevičius, Edvardas Kunavičius, Igoris Reklaitis, Vytautas Šerys, Algimantas Zigmantavičius, Otonas Laniauskas, Eimutis Braziulis, M.Aneliūnienė, V.Lisas, A.Malcys, A.Tyla, P.Laucevičius, V.Zloza, V.Morkūnas, A.Morkūnienė, I.Virbickas ir kt.
Kostiuminis filmas. Turinys: I serija. Pradinis titras skelbia: „Tais metais prasidėjo maras, trukęs iki 1711 metų...“.Lietui pro kiaurą stogą lyjant, į bažnyčią renkasi kažkokie pavargę žmonės, kunigas tikina, kad „Dievas nepaliks“, dalija komuniją. Užsukę raiti vyriškiai (kaip vėliau paaiškėja – švedai) žudo varguolius, grobia bažnyčios sidabrą, prievartauja Mariją. Neilgai trukus Marija gimdo, moterys neša naujagimį į dilgėles, bet jis išgyvena iki ryto, taigi, vaiką palieka ramybėje. Diktorius pasakoja, kaip „niekas nearė laukų“, bet jau po kelių deginamų lavonų kadrų, pasigirdęs „balsas iš dangaus“ (ne diktoriaus) skatina: „Vėl sėkit ir pjaukit“. Į gimtąsias vietas grįžo ir nuo maro besislapčiusi Marija Almena su sūnum Marium. Jos čia nelaukia, kažkokie vyrai, rėkdami: „Visa ši žemė Giedraičio“, mirtinai užpjudo ją šunimis. Atsistatant normalesniam gyvenimui, vyksta žiaurūs ginčai dėl žemės tarp turtingai gyvenančio aristokrato Dabulskio ir, sako, švedams tarnavusio, lietuvius apgrobinėjusio Giedraičio. Italų dailininkas Benvenutas išgelbsti Marių ir nusiveda jį į kunigaikščio Čartoriskio rūmus, kur tarnauja, lietuvius mokydamas karybos, italo giminaitis Robertas.
II serija. Drauge su suaugusiais sunkius fizinius pratimus atlikinėja ir augantis Marius. O lengvapėdiškam Benvenutui kyla idėja, Mariui pozuojant, tapyti angelą. Pasviręs ant ieties, paauglys it nesavas išeina laukan ir ta ietimi pribaigia pirmą pasitaikiusį šunį. Visi nustebę. Tuo tarpu tarp Giedraičio ir Dabulskio tebevyksta trintis, susidūrimas (už kadro) baigiasi pastarojo vyrų pergale, o nuo Giedraičio pabėga net jį rėmę šlėktos. Išaugusį Marių oficialiai priima į Čartoriskio gvardiečių pulką „Vilkai“. Italų kapitonas pasako jam apie Benvenuto žūtį nuo kažkokio šlėktos Zablockio rankos. Karčemoje vyksta „Vilkų“ gėrynės, negeria tik Marius. Pasirodžius „Zablockiui iš Krokuvos“ jaunuolis, stebimas čia užsukusio Giedraičio, vienintelis atsako į šio provokacijas. Čartoriskis rengiasi rinkimams, užtat sudaro sąjungą su Giedraičiu, bet į šio prašymą paskolinti gvardiečių pulką „paskolina“ vieną Marių, „vertą pulko“. Sąlyga: bajoro dokumentai ir 100 auksinių už kiekvieną nukautą. Tapęs anų laikų „kileriu“ Marius sako Giedraičiui: „Dabar aš neturiu pavardės“.
Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1990, №11, 4-5 p. (int. su aktore Z.Jančevska); 1992, №1, 10-11p. (R.Marcinkevičiūtė).
Komentaras: Nors emigranto K.Almeno dinamiškas romanas bei V.Žalakevičiaus scenarijus įgalino, pasirėmus istorine medžiaga, sukurti patrauklų avantiūrinį filmą, šio kostiuminio darbelio nepavadinsi net nuotykių žanro pavyzdžiu. Gamybiniai nesklandumai, pats įtemptas filmavimo metas, begalinis filmavimo grupių ir režisierių keitimas lėmė, kad „Marius“ – juosta be stiliaus, svyruojanti tarp pradinės paviršutiniškos, sentimentalios epikos (maždaug: ak, kiek iškentė ta mūsų žemelė...) iki daugiau ar mažiau savarankiškų novelių rinkinio. Konfrontacija tarp Giedraičio ir Dabulskio tai pasirodo, tai ilgam pradingsta, jų žmonių susirėmimuose apgailėtinai dega viena (sic!) šieno kupeta. Bene daugiausia vietos pirmajame „Mariaus“ filme skiriama dviems į Lietuvą patekusiems italams, be kurių našlaitis herojus apskritai nebūtų išgyvenęs. Gausūs personažai pasirodo ir dingsta, italas Benvenuto tai kalba lietuviškai su baisiu akcentu, tai literatūriškai, iš savos kalbos beprisimindamas tik „mamma mia“, iš ilgam pradingstančių aktorių minios įsimeni gal tik oriai, išraiškingai V.Šinkariuko suvaidintą kapitoną Roberto, konfliktiškos situacijos keistai nutrūksta (mes nujaučiame, kodėl Marius, miglotai prisimenantis motinos žūtį, prismeigia šunį, bet jį supantys žmonės, išskyrus šventiko spėliones, neatkreipia į įvykį jokio dėmesio). Dėl scenarijaus kupiūravimo personažų paskatose dažniausiai nėra loginių akcentų, neskaitęs romano, dėl jų gali tik spėlioti, o montažinio ritmo paklaidos vertos to, kad, jomis remdamasis, mokytum jaunąją kinematografininkų kartą, kaip nereikia. Operatoriaus A.Jančoro, tapusio ir vienu antrosios dalies režisieriumi, darbas tamsos dėmėmis, galinčiomis reikšti ir pagarbą senajai tapybai, iš tiesų mikliai maskuoja pastatymo skurdumą. Bet 1992 metų tęsinys – jau už autoriaus kompetencijos ribų.
® Saulius Macaitis
