Strazdas - žalias paukštis
Muzikinė fejerija.
Filmografija: Sigito Gedos poemos „Strazdas“ motyvais. Scenarijaus autorius, režisierius, choreografas – Jonas Vaitkus. Operatorius – Donatas Pečiūra. Dekoracijų ir kostiumų dailininkė – Dalia Mataitienė. Kompozitorius – Bronius Kutavičius. Garso operatorius – Juozas Širvinskas. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos valstybinis choras „Vilnius“ (dirigentas – Antanas Juozėnas) ir kamerinis orkestras „Ave musica“ (dirigentas – Iminas Kučinskas). Liaudies instrumentų ansamblis „Sutartinė“ (dirigentas – Pranas Tamošaitis). Antrasis režisierius – Romualdas Gudas. Antrasis operatorius – Vytautas Survila. Kombinuoti filmavimai: operatoriai – J.Lemeševas, A.Slavinskas, dailininkai – P.Koriaginas, D.Pinkevičiūtė. Grimas – L.Stepanova. Dailininkai dekoratoriai: D.Dičiūtė, R.Širvinskas. Montažas – V.Ostašenkovienė. Fotografas – R.Jadlauskas. Asistentai: D.Inčiūtė, M.Jurkutė, V.Nikolenka, R.Pranckūnaitė, N.Ūsaitė, S.Žemaitienė.
Vaidina: Vyrą Paukštį – Povilas Budrys (dainuoja Remigijus Sabulis), Moterį Paukštę – Virginija Kelmelytė (dainuoja Salomėja Jonynaitė). Apeigų grupė: D.Anevičiūtė, D.Butkutė, L.Budreikaitė, L.Bužinskeinė, N.Bulotaitė, M.Budraitis, A.Builovas, J.Dapkūnaitė, A.Dainavičius, G.Čajauskas, R.Glinskytė, D.Gasiūnaitė, V.Fijalkauskas, R.Jasilionis, I.Lileikytė, L.Lygnugarytė, R.Laucytė, E.Kuckaitė, I.Katinaitė, S.Kubilius, V.Kaniušonis, V.Kraujelis, L.Kontrimas, E.Jančauskaitė, R.Misevičiūtė, D.Michelevičiūtė, S.Mykolaitis, V.Martinaitis, D.Morkūnas, R.Muzikevičius, D.Petkevičius, V.Pranulis, Š.Puidokas, R.Rapalytė, L.Rutkauskas, R.Svinkūnaitė, R.Skardžiūnaitė, D.Siaurusaitis, V.Telksnys, S.Širka, E.Šakalytė, I.Šalkauskaitė, J.Vilūnaitė, P.Vaisieta, A.Vadulskis, A.Žukas.
Turinys: Šio filmo fabulos, sužeto perpasakoti negalima, nes tai paprasčiausiai neegzistuoja. Medžiagą į skirtingas dalis dalija trys paantraštės: „Suartėjimas“, „Erdvių atsidarymas“ bei „Išlaužytos giesmės“. Praktiškai tai – bene kiekvieno žmogaus egzistavimo, būties vientisumo schema. Šiuo atveju ji dramatiškesnė, nes filmo autoriai turi galvoje konkrečią figūrą – XVIII-XIX amžių lietuvių dvasininką Antaną Drazdauską, rašiusį eiles Strazdo, Strazdelio slapyvardžiais, gyvensena pritapusį prie baudžiauninkų. Bet tai nėra primygtinė nuoroda, ekrane kalbama (rečituojama, šokama, dainuojama) pirmiausiai apie bet kokį vyro ir moters suartėjimą, kuriam laikui „atveriantį erdves“, apie kiekvieno kovą su blogiu, nesusitaikymo atveju (ir kitais taip pat) nešančią mirtį. Gražus ezoterinis reginys neįsileidžia svetimšalių, o lietuvį jis tenkina užuominomis.
Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1990, №12, 4-5 p. (N.Aukštaitytė), 1992, №7/8, 2-3 p. (K.Rastenis); Новые фильмы, 1992, №1, 6-7 р. (Д.Савосин). Žiūr. knygose: Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 107-110 p. (S.Macaitis).
Komentaras: Filmas „Strazdas – žalias paukštis“ turi ilgą priešistorę. Pirmiausia Sigitas Geda parašė poemą „Strazdas“ (1967), vėliau kompozitorius Bronius Kutavičius – neįprastą oratoriją, vadindamas ją „garsų drama“, o Jonas Vaitkus, remdamasis šiais kūriniais Kauno dramos teatro scenoje 1985 metais sukūrė nepamirštamą apeiginį, sakralinį reginį, veikusį to meto publiką pirmiausia savuoju nenuolankumu, lietuvybės samprata, „kryžių Lietuvos“ istorinės dalios apmąstymais, artimu anoms nuotaikoms satyriniu persekiotojų nuvainikavimu. Kine prisidėjo specifinės priemonės – tolimi aštrūs rakursai, scenos dėželėje neįmanoma požiūrio kaita, basų būrų kojų soliarizacija, stambūs pagrindinių aktorių, puikiai įvaldžiusių pantomimą, planai, net anamorfotinė technika, dar labiau suploninanti, pailginanti ir šiaip išsiskiriančias šventųjų pozas. Tiesa, 1990-aisiais jau lyg nebereikėjo šifruoti visų tų tautinio pakilimo erdvių, slaptos paniekos tursenantiems blogio tarnams. Frazė „Paukščio dvasia ieško laisvės – nuo Kamajų iki Sibiro“ galėjo būti sušukta ir viešame mitinge. Vis dėlto „Strazdas – žalias paukštis“ nėra vien ekrane užkonservuotas spektaklis; pagal kino ir kitų menų samplaikos originalumą – tai gal net nuosekliausias Jono Vaitkaus eksperimentų erdvėje tarp teatro ir kino pavyzdys. Tiesa, nepaprastai racionalus, apeliuojantis daugiau į genetinę lietuvio atmintį, išduodantis kosmopolitinę (klasikinis Rytų teatras!) autoriaus erudiciją, praradęs 1985 metų spektaklyje kunkuliavusią gyvą emociją bei konkrečią viltį.
© Saulius Macaitis
Susiję straipsniai:
