Pasigailėk mūsų
Flmografija: Vytauto Radaičio apysakos „Mano Galilėjus“ motyvais. Scenarijaus autorius – Vytautas Radaitis. Režisierius – Algirdas Araminas. Operatorius – Jonas Marcinkevičius. Dailininkas – Algirdas Ničius. Kostiumų dailininkas – Linas Kriščiūnas. Kompozitorius -- Bronius Kutavičius. Garso operatorius – Juozas Širvinskas. Antrasis režisierius – Darius Čepulionis. Antrasis operatorius – Algirdas Janukėnas. Grimas – M.Oržekauskaitė, L.Umbražiūnaitė. Montažas – V.Survilienė. Dailininkė dekoratorė – J.Kasčiukienė. Asistentai: L.Binkytė, V.Puidokienė, D.Inčiūtė, V.Survila. Groja M.K.Čiurlionio kvartetas.
Vaidina: kapelioną Jomantą – Dmitrijus Mirgorodskis, Algį Narbutą – Algis Latėnas, jo tėvą – Henrikas Kurauskas, jo motiną – Tatjana Majorova, mokyklos direktorių – Antanas Gabrėnas, mokytoją Gentvainį – Gediminas Karka, Ireną – Raimonda Buividavičiūtė, Gediminą (Digą) -- Saulius Bareikis, jo tėvą, savisaugos bataliono karininką, -- Algimantas Masiulis, Gustą -- Remigijus Vilkaitis, mokytoją Bendorių – Justinas Šeibokas, mokytoją Valiušį -- Vytautas Eidukaitis, Jomanto motiną -- Eugenija Šulgaitė, vyskupą -- Vytautas Barkauskas, kardinolą -- Valdemaras Jatautis, SS karininką -- Liubomiras Laucevičius, policininką -- Vladas Bagdonas, kapinių sargą -- Juozas Meškauskas, daktarą -- Vytautas Paukštė; Feliksas Einas, Povilas Gaidys, Edgaras Savickis, Nelė Savičenko, Vitas Tomkus, Regina Varnaitė, O.Dodienė, V.Kymantas, A.Mikutavičiūtė, R.Nedzveckas, V.Puidokienė, N.Reus, A.Sadukas, A.Šulcas ir kt.
Turinys: Per vokiečių okupaciją 1942-1943 metais Kauno Šančiuose esanti gimnazija stengiasi neišbarstyti demokratinių savo tradicijų. Prie to aktyviai prisideda ir naujas žmogus, Romoje teologijos mokslus baigęs kapelionas Jomantas. Jis pasisako už įsitikinimų, sąžinės laisvę, bando padėti į nelaimę pakliuvusiems, skaito moksleiviams Jurgio Baltrušaičio eiles. Gimnazijos gyvenimas vyksta sava vaga. „Digas“ šlaistosi su, matyt, tėvo revolveriu, bet dauguma gimnazistų ignoruoja naująją valdžią, kad ir būdami ne prokomunistiškai nusiteikę, o tiesiog neutralūs. Algis Narbutas iš skurdžios batsiuvio šeimos, kurio motina merdi džiova, nelanko tikybos pamokų, bet savo pažiūrų irgi nedeklaruoja. Vis dėlto veiksmingas kapeliono humanizmas ima daryti jaunuoliui įspūdį, jis net apsilanko pas Jomantą per Kūčias. Tuo tarpu mokykla tampa vis didesniu valdžios dėmesio objektu, gimnazistams siūloma stoti į lietuviškąjį Reicho batalioną. Aukštesnioji bažnyčios valdžia vaizduoja nesuprantanti Jomanto protestų. Prasideda žydų genocidas; labai rizikuodami, Narbutai slapsto išvežto į lagerį daktaro dukrytę. Galiausiai vieną dieną į mokyklą sugriūna kariai, akies mirksniu ją ištuština karo ligoninei, o paaugusius gimnazistus išgrūda į prekinį traukinį. Jomantas vejasi traukinį, spėja pamatyti kai kuriuos savo moksleivių veidus už spygliuotų vagono vielų, tačiau tai – tik tragiškas ir bejėgis gestas.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1980.06.21; Komjaunimo tiesa, 1980.05.09; Literatūra ir menas, 1980.05.17 (S.Valiulis); Savaitės ekranas, 1980.05.05; Kinas, 1980,№1, 7-9 p.; Советская Литва, 1980.05.15; Kino (Riga), 1979, №12, 3-4 p.; Калининградская правда, 1979.10.17 (В.Шихов).
Komentaras: Keistas, labai neįprastas filmas, išsiskiriąs viso sovietų kino fone, – ir okupacijos metų vaizdavimu, ir pagrindinės bažnytininko figūros traktuote. Paprastai okupacija ekrane rutuliodavosi nuo vieno šoko iki kito, o čia žmonės gyvena normalų gyvenimą, jaunieji bręsta, ginčijasi, įsimyli, ir tik palaipsniui toji elementaraus gyvenimo atmosfera ima niūriai tirštėti. Kapelionas Jomantas – irgi, matyt, vienintelis toks sovietų kino personažas – humaniškas, pakantus, leidžiąs sau nesutikti su sava korumpuota valdžia, nuoširdžiai bandantis apsaugoti jaunus žmones nuo žiaurių politikos vėjų ir tragiškas, kai jam tai nepavyksta. Peršasi mintis, kad filmo gamyba vyko, režisieriui tyliai polemizuojant su scenarijumi, nes apysaka „Mano Galilėjus“ buvo kur kas publicistiškesnė, leidusi vienam jau kino versijos recenzentui pareikšti: „Svarbiausia, kad filmas demaskuoja pražūtingą bažnytininkų veiklą, krikščioniškojo humanizmo dogmą“. Autorius čia aiškiai painioja knygelę ir filmą, kuris tikrai nieko nedemaskuoja. A.Araminas nepraranda gerųjų savo režisūros bruožų (greta žinomų profesionalų čia, pavyzdžiui, įdomiai vaidina kompozitorius V.Barkauskas ir architektas J.Šeibokas), tačiau, keista, filmas „Pasigailėk mūsų“, nepaisant viso įvykių dramatizmo, – menkai emocionalus, daugiau aprašomojo pobūdžio.
© Saulius Macaitis
