Tarybų Lietuva

Tarybų Sąjungos 50-mečiui kiekvienos respublikos dokumentininkams buvo užsakyta po pilnametražį filmą apie “pasiekimus” kiekvienoje srityje: pramonė, žemės ūkis, kultūra ir t.t. Asmenybės pasireiškimo tokiems užsakymams nereikėdavo.

K.Matuzevičius prisimena: “Prieš filmavimą apšnekinėdavom, ko maždaug reikėtų. Per tokius aptarimus Verba yra išdavęs savo klasikinį filmavimo receptą. Sakydavo: o tu žinai, „Senyje ir žemėje“, kur žmogus su dalgiu staiga nustoja pjauti, atsisuka ir žiūri į tave – žinai, ką aš darydavau? Aš, sako, tiesiog kokią nors abrakadabrą ištardavau, ir filmuodavau to žmogaus nustebimą, reakciją, kol jis stengdavosi perprasti, kas čia – jam pasigirdo, ar kas? Žmogus atsiverdavo per tas akimirkas.

Taip, prieš filmavimus šnekų daug būdavo. Aiškindavo, aiškindavo, aiškindavo. O visos šnekos baigdavosi tuo pačiu: „Bet tu juk žinai, ko man reikia“. Po ilgo monologo. „Bet tu juk žinai, ko man reikia“. Paprastai jis norėdavo žmogų matyti. Ką prisimenu svarbiausia? Bet kokiam epizode vis tiek turi būti vienas kadras, kuris visa tai surinktų. Kad būtų aišku, vardan ko. Vienas planas, kuris, kaip sakoma, atpirktų visas nuodėmes ir visus nelygumus, kurie gali būti. Verba turėjo, kaipo tos kartos žmonės, perdėtos baimės, apsidraudimo. Maždaug – norėtųsi padaryti, bet dėl visa ko turėkime tokių žaibolaidžių... Tas, kur mes darėme, tai bjaurus filmas, nes Centrinės televizijos užsakymas, konkrečios užduotys, nykus užsiėmimas. Ten neapsidrausi.

Ir dar atsimenu filmavimo epizodą su Kryžkalnio motina, kai statė tą paminklą. Dar ne autostradoj, dar buvo senas Žemaičių plentas. Atvežė ją iš liejyklos, ir ji gulėjo karčemos kieme – tokia didžiulė didžiulė. Visą laiką ten „dežuruodavom“, kada filmuoti, nes turėjo atvykti didysis kranas iš Šiaulių – jis vienintelis galėjo pakelti tokią machiną. Mes buvom atsivarę bokštelį iš elektrikų, kad galėtumėm filmuoti, kaip ji pakyla ir tada atsiveria seno Žemaičių plento vaizdas. Skulptorius Vyšniauskas belaukdamas užmynė ant vinies, koją prasidūrė – ta koja apvyniota, į storą kaliošą įgrūsta, strapalioja. Gerų buvo vaizdų. Užtai ten ir laukėme. Nes po to sutvarkys aplinką ir nieko tu nenusifilmuosi. Robertas sakė: nu gerai, filmas bus, kelias yra...

Skulptūra gulėjo kokį mėnesį tam kieme. Ir kadangi tuščiavidurė visa, tai kai pradėjo kelti, iš jos koks ežeras vandens išbėgo. Ją kelia, o iš jos eina tie vandenys, o skulptorius vaikšto aplinkui ir klausinėja, ar atlaikys svorį. Ak, sako, kad nulūžtų jai tos rankos... Pagal jo išmatavimus ją nuliejo, pačią didžiausią, kokia tuo metu galėjo būti, bet matyt galutinis variantas buvo kažkuo ne toks, kaip skulptorius tikėjosi. Pragręžė galvą, perkūnsargį įstatė... Filme panaudota labai nedaug. Kai filmavom, buvo didžiulis epizodas apie Kryžkalnio motiną. Ir Robertas džiaugėsi, kad jeigu pavyktų panaudoti, tai būtų geras gabalas. Tokių dalykų buvo dažnai. Žinai, kad turi gerus kadrus, bet šansų juos įmontuoti – labai nedaug. Nes veikia vidinis redaktorius, apsidraudimas. Kitą kartą gali juk pajuokauti, bet – ne, stabdžiai veikia.

Robertas turėjo tokį įprotį – kaupti medžiagą. Daug jos turėjo, džiaugdavosi. Po to pamatai filmą – nieko nėra, nors žinai, kad tokios geros medžiagos buvo. O jis vis kaupia. Įsivaizduoju, kad didžiuma medžiagos, kur įvairūs operatoriai prifilmavo per visus filmus, sulaukė panašaus likimo. Kažkur jis tai laikydavo. Su laiku gi juostos sunyksta, sudyla. Jos neaprašytos, nesusistemintos. Turi būti aiškus tikslas, kur šitai panaudosi. O vien tik turėti?..”

© Rūta Oginskaitė