Mažos mūsų nuodėmės
Drama.
Filmografija: Scenarijaus ( Raimondo Kašausko to paties pavadinimo romano motyvais) autoriai – Stasys Lipskis, Henrikas Šablevičius. Režisierius – Henrikas Šablevičius. Operatorius – Jonas Marcinkevičius. Dailininkai – Virginija Dautartienė, Algimantas Šiugžda. Kostiumų dailininkė – Irena Vabalienė. Kompozitorius – Bronius Kutavičius. Garso operatorius – Juozas Tuita. Antrieji režisieriai – Stasys Motiejūnas, Lilijana Binkytė-Mozuriūnienė. Antrasis operatorius – Vygandas Aputis. Grimas – S.Mikonytė, J.Preobraženskaja. Montažas – Vanda Survilienė. Asistentai: režisieriaus – Romualdas Poškaitis, Andrius Šiuša, operatoriaus – S.Mackonis, R.Žilinskas, dailininkų – L.Inčiūtė, G.Vidauskaitė. Groja Lietuvos kamerinis orkestras. Dirigentas – Saulius Sondeckis.
Vaidina: Leoną Ulbą – Antanas Šurna, Leoną vaiką – Sauliukas Tekorius, Justę, Leono žmoną, – Irena Leonavičiūtė, Gintarą, jų sūnų, – Dariukas Bagdonas, Giedrę – Regina Arbačiauskaitė, Albiną Ulbaitę – Eugenija Pleškytė, Zigmį – Vytautas Tomkus, Stankų – Balys Bratkauskas, Butkų-„Urvinį“ – Kazimieras Preikštas, restorano lankytoją – Henrikas Šablevičius; Rytis Gustaitis, Jūratė Jankauskaitė, Povilas Stankus, Balys Juškevičius, Vytautas Kancleris, Rimantas Nedzveckas, Juozas Meškauskas, Algirdas Kubilius, Jonas Naujokas, Aleksandras Šimanskis, Nijolė Sabulytė, Stasys Motiejūnas, V.Andrikonis, B.Zinkevičienė ir kt.
Turinys: Prologe prisimenamos mechanizatoriaus Leono ir Justės vestuvės. Jau tada jis akimirksniui dingsta, tarsi nujausdamas, kad nėra pritaikytas stabiliam gyvenimui, į jaunosios nuostabą atsako išbėgęs „gegutės pasiklausyti“. Paskui – kasdienybė, buitis, gyvenimas su vaiku sename gyvenvietės namelyje, dar priglaudus senstančią seserį Albiną. Brigadininkė Justė fantazuoja apie automobilį, naują namą, kuriame būtų „ramu iki senatvės“, apie tai, kad galbūt „bus deputatė“, o vyro tokie niekai nejaudina. Jam reikia polėkio, ar juos reikštų entuziastingas būgno mušimas, ar mediniai malūnėliai, ar dalyvavimas senu sunkvežimiu varžybose, tekeliantis kolegų pašaipą, ar jaunosios Giedrės artumas. Kartą ji raudonu paltu išbėgo į kelią jo mašinos stabdyti ir pasirodė esanti gal ta raudona laimės paukštė, apie kurią pasaką Leono sūneliui skaitė jo teta. Tačiau netrukus Giedrė išsikrausto į miestą. Leonas palieka namus ir vejasi ją, o ši parodo duris ir vėl kažkur išvažiuoja. Į gyvenvietę grįžęs herojus bendrauja vien su žmonių „urviniu“-- dėl atsiskyrėliško būdo – pramintu Butkumi, vaizduojasi save mažą, regi pusiau modernišką, pusiau senovinį kaimo kermošių, kuriame konkurentės Justė ir Giedrė vaikšto kaip geriausios draugės, kur jis pats muša būgną, visi aplinkui – džiugūs ir palankūs. Justė Leono nebeįsileidžia į naująjį namelį, paskutiniame kadre jis nutolsta pieva, būgną mušdamas, ir tik sūnus Gintarėlis bėga paskui tėvą.
Svarbesnės publikacijos: Literatūra ir menas, 1981.03.21 (J.Visockaitė); Savaitės ekranas, 1981.03.23/29 (R.Oginskaitė); Kinas, 1980, №9, 8-10 p. (G.Arlickaitė), Czerwony sztandar, 1980.01.05 (int. su režisieriumi). Žiūr. knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 33-34 p. (G.Arlickaitė).
Komentaras: Šiandien „Mažos mūsų nuodėmės“ daro labai keistą, momentais kone pranašišką įspūdį. Kurtas 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai sovietinė „mažoji stabilizacija“ ir žmonių suvienodinimo procesas įžūliai brovėsi net į lietuvių periferiją, filmas nesąmoningai atspindėjo daug dabarčiai svarbių realijų. Bet kuria kaina gyventi „neprasčiau už kitus“ – ši mūsų dienomis suvešėjusi idėja skleidėsi jau anuomet, o dabartinės korupcijos ištakas įmanoma pajusti prekybininko Zigmio, su ciniška demagogija dėstančio savąją filosofiją: „Paprasti mes žmonės, ir nuodėmės mūsų mažos“, paveiksle. Net žavios, kinui H.Šablevičiaus ir atrastos aktorės Irenos-Marijos Leonavičiūtės Justė – dabarties „dalykiškų moterų“ prapramotė, gal net savaip aiškinanti „Nuomos sutarties“herojės vienatvės šaknis. Nors autoriai patys greičiausiai ir nemanė apie socialinę analizę su perspektyva.
Kad Henrikui Šablevičiui buvo įdomūs, simpatiški vien nestandartiški žmonės, galima įsitikinti iš jo dokumentinių kino novelių (kai kurios čia net cituojamos: Leonas, mušantis būgną ir dar grojantis lūpine armonikėle, -- tai juk realus „Liuob šokt, liuob dainuot“ herojus). Deja, kitoniškumas, dėl kurio herojus net atsiduria už visuomenės, dramaturgiškai yra silpnokai motyvuojamas: na, padaro vieną kitą avariją, myli būgną ir liaudies dainuškas, ne sovietinę estradą, rūpinasi ne tiek naujo namo statyba, kiek naujais malūnėliais, bet visa tai truputį smulkoka, kad galėtum įsijausti į neapibrėžtus Leono besiblaškymus, kaip ir finalinis „kermošius“, matyt, turėjęs būti Šablevičiaus „8 ½ „ atitikmeniu. Poetinio kino banalybės įdomiai sumanytam, pertekiančiam sąstingio epochos netikrumą filmui čia tarsi pakišo koją.
© Saulius Macaitis
Nuotraukoje režisierius Henrikas Šablevičius ir aktorius Antanas Šurna filmavimo metu
Susijusios naujienos:
.jpg)
