Šešiolikmečiai

Turinys:

I serija

Kaunas, 1940-ųjų gegužis. Girdėti radijo pranešimas apie pergalingus fašistinės Vokietijos armijos žygius po Europą.Vaikai žaidžia mokyklos kieme. Skambutis kviečia juos į pamoką. Gimnazijos direktorius pristato naują mokytoją Draugelį. Direktorius akcentuoja disciplinos svarbą, ir palieka po pamokų nelinkusį paklustį aklam muštrui Lauryną Petronį, klasės pirmūną ir lyderį. Mokytojas Draugelis susipažįsta su mokiniais. Daugelis jų pavadinti Vytautais, nes gimę 1930, jubiliejiniais Vytauto Didžiojo, metais. Beveik visi klasės mokiniai kilę  iš neturtingų darbininkų šeimų. Laurynas po pamokų skuba padėti tėvui, kuris po pamainos gamykloje uždarbiauja, darydamas remontus. Vakare namuose susirenka visa Petronių šeima, iš kurios pokalbių paaiškėja nepasitenkinimo „ponų“ valdžia nuotaikos, žavėjimasis tarybine Rusija, „kur darbininkai valdžią paėmę“. 

Klasės draugai pasidalinę į dvi tarpusavyje kariaujančias grupuotes. Vienai iš jų vadovauja Laurynas, kitai -- Rapolas.  Jų kova dėl lyderystės turi tam tikras taisykles ir garbės kodeksą. Todėl jie gali būti gerais klasės draugais ir padėti vienas kitam, kai reikia (pavyzdžiui, surasti dingusį klasioko šuniuką). Vienas iš grupuočių amžinos nesantaikos objektų – rankinė sirena, kuria Lauryno komanda išbaido benamius gyvūnėlius, kai pasirodo jų gaudytojai. Tinkamai „kovinei formai“ palaikyti vaikai nuolat organizuoja šaudymo iš laidynių treniruotes.

Staugia fabriko sirena. Petronių namuose supranta, kad kažkas atsitiko, ir tėvas namo negrįš. Mama įdeda Laurynui lauknešėlį su maistu, kad šis jį perduotų tėvui. Fabrike vyksta darbininkų streikas. Vaikų į vidų neįleidžia, liepia jiems palikti lauknešėlius su maistu prie fabriko vartų.

Mokykloje Lauryną bara gimnazijos direktorius, kad jo tėvas neatėjo pataisyti suolo. Laurynas teisinasi, kad tėvas dėl tokios priežasties negali atsiprašyti iš darbo fabrike. Direktorius viešai nubaudžia Lauryną – pastato jį į kampą. Vyksta grupuočių lyderių Lauryno ir Rapolo kova – vienas prieš vieną. Laimi Laurynas, bet Rapolas jį vis tiek puola  iš pasalų.

Per nelaimingą įvykį darbe žūsta Lodos tėvas. Petronių šeimoje kalbama, kad Lodos tėvas žuvo dėl „šeimininkų, kuriems spjauti į darbo apsaugą“. Tėvas liepia Laurynui pakviesti Lodą gyventi pas juos, nes šis dabar gyvena su teta, kuri labai bjauri ir muša jį. Loda pabėga iš tetos namus, ir apsigyvena čigonų tabore. Mokytojas Draugelis liepia vaikams surasti Lodą, ir prikalbinti jį grįžti į mokyklą. Laurynas pažada jį atvesti.

Klasėje vyksta paskutinė mokslo metų pamoka. Grupuotės ruošiasi „lemiamai kovai“ -- „už visą miestą ir kiemą“. Prasideda vaikų „karas“ -- su žaisliniais ginklais, skydais ir šalmais. O Kaune jau jaučiamos artėjančio tikro karo nuotaikos. Mieste pasirodo rusų kareiviai.  Vieną vakarą jie atveža parodyti filmą „Volga, Volga“, kurį susižavėję žiūri vaikai ir suaugę. „Atėjo mūsų šventė“, -- sako Lauryno tėvas, kuris „naujais laikais“ taps profsąjungos lyderiu fabrike, o buvęs skautas, „fašistų pakalikas“, Povilas Jasaitis – komjaunimo sekretoriumi. Iš seanso išeina tik keli „buržuaziniai elementai“.

II serija

Kaunas, 1941-ųjų birželis. Į miestą įžengia vokiečių kareiviai. Laurynas su draugais stebi jų žiaurumus. Vaikai randa rusų armijos paliktus ginklus ir paslėpia juos lentpjūvėje.

1943 rugsėjis. Laurynas valtele plukdo žmones per upę. Ir čia pasireiškia jo geraširdiškumas – už darbą ima „kiek negaila“. Tėvas Petronis slapstosi kaime pas brolį. Janina tampa ryšininke tarp tėvo ir mieste likusios šeimos. Vokiečiai sugauna Janiną, kad išvežtų į darbo stovyklą. Laurynui pasiseka išvaduoti seserį.

Mokykloje vyksta pamoka. Mokytojas Draugelis kalba, kad Lietuva dabar atsidūrusi itin kritiškoje padėtyje. Reikia kelti tautinę, kultūrinę savimonę. Vizbariukas pareiškia griežtas provokiškas nuotaikas. Laurynui tai nepatinka.  Mokykloje vokiečiai įrengia ligoninę. Tačiau pamokos dar vis vyksta. Vaikai mato, kaip vokiečiai suima ir išsiveda mokytoją Draugelį. Kalba, kad Vizbariukas jį įskundė, bet Laurynas užstoja klasioką nuo neįrodytų kaltinimų.

Lentpjūvėje kyla gaisras. Grįžęs namo, Laurynas randa policiją. Jie apklausia dėl šio įvykio, ieško Petronių namuose paslėptų ginklų. Išsiveda tėvą. Tardo jį, reikalauja išduoti komjaunuolį Povilą Jasaitį.

Petronių šeimai neleidžiama pasimatyti su tėvu. Laurynas sugalvoja gudrybę: suorganzuoja Vizbariuko „užpuolimą“, ir  jį „išgelbėja“. Taip jis susidraugauja su įtakinga ir turtinga Vizbarų šeima. Tėvas Vizbaras išrūpina Laurynui leidimą pasimatymui kalėjime. Prieš eidamas ten, Laurynas su Loda nuvažiuoja dviračiu į kaimą pas dėdę ir Janiną, kad galėtų tėvui perduoti žinias iš „pogrindžio kovų“. Dėdė iškūrena pirtį, vaikinai lieka nakvoti kaime. Girdėti atskrendantys rusų kariniai lėktuvai.

Petronių namuose pasirodo P.Jasaitis su bendražygiais. Prašo juos pamaitinti. Loda nubėga pas Jasaičio motiną duoti žinią, kad jos sūnus, laikytas pražūvusiu, yra gyvas. Jasaitis prašo Lauryno nupirkti jiems šiltesnių drabužių, vaistų.

Laurynas su draugais naktį saugo prekinių traukinių stotį. Jiems pasirodo, kad iš vieno vagono iššoka kažką pavogęs „Timpa“. Įvyksta susišaudymas. „Timpa“ sužeidžiamas.

Tėvas Vizbaras randa pas savo sūnų ginklą. Sužinojęs, kad tai Lauryno dovana, liepia šiam parodyti, kur jie slepia ginklus. Laurynas nuveda jį seną slėptuvę pavėsinėje, kur guli jų vaikystės „kovų“ žaisliniai ginklai.

Lauryno namuose vėl lankosi „slaptoji policija“. Tačiau  šį kartą pavyksta išsisukti. Laurynas bando gauti sergančiam ir sužeistam „Timpai“ vaistų. Pavyksta pavogti iš vokiečių ligoninės.

Laurynas su Loda keliasi per upę, kur kitame krante slapstosi „raudonieji partizanai“. Laurynas susitinka su tėvu. Nebyli jų susitikimo scena byloja apie didelį jų dvasinį ir idėjinį artumą. Našlaitis Loda, tai matydamas, pergyvena, kad jis neturi tėvo.

III serija

Kaunas, 1944-ųjų rugpjūtis. Vokiečių kariai traukiasi iš miesto. Į komjaunimo komitetą, kuriam vadovauja P.Jasaitis, iškviečiamas Laurynas. Jam duodama užduotis įkurti mieste jaunimo klubą. Laurynas pasiūlo įkurti tokį klubą Vizbaro name. Jasaitis duoda Laurynui ginklą, ir liepia jį visada su savimi nešiotis, nes „mieste pasitaiko užpuolimo atvejų.“

1946-ųjų lapkritis. Vizbaro namuose steigiamas jaunimo klubas. Jasaitis įspėja Lauryną, kad mieste užpuldinėjami ir apiplėšinėjami senukai. Prašo pranešti, jei kas nors klube pasirodytų su vogtais daiktais. Laurynas pasisiūlo padėti saugoti naktimis prekinių traukinių stotį.

Laurynas ir Loda eina į svečius pas mokytoją Draugelį. Tačiau mokytojo namuose yra „neprašytų“ svečių. Lauryną neramina klausimas: kas jie tokie? Vagys, tačiau ką ten vogti -- „juk be knygų nieko nėra“.

Mokykloje mokiniai nagrinėja Balio Sruogos dramą „Apyaušrio dalia“. Paaiškėja, kad mokytojas Draugelis ir B.Sruoga kalėjo vienoje koncentracijos stovykloje. Laurynas ir į  pamokas vaikšto su ginklu. Mokytojas tai pastebėjęs, griežtai jį subara ir uždraudžia į mokyklą nešiotis ginklą. Tačiau Jasaitis jam paaiškina, kad Laurynas turi teisę net mokykloje būti su ginklu, nes jis vykdo užduotį.

Loda svajoja būti geležinkeliečiu. Papasakoja apie tai Janinai, kuri rodo jam dėmesį, padovanoja savo megztas pirštines.

Laurynas, Loda naktį savavališkai ateina saugoti prekinių traukinių stoties -- „papildoma apsauga“. Iš vieno vagono kažkas iššoka su vogtais daiktais. Jiems pasirodo, kad tai „Timpa“. Draugams labai neramu dėl jo likimo – jei „Timpa“ ir toliau vagiliaus, jis pražus. Jie nori jam padėti, sudominti kuo nors, ir stengiasi atvilioti į klubą. Tačiau „Timpa“ įtariai žiūri į kvietimą lankytis klube, labiau jį domina ten esantis užrakintas kambarys, kuriame sudėti  likę Vizbarų daiktai.   

Laurynas su draugais atvažiuoja į kaimą agituoti jaunimą už tarybų valdžią. Salės gale šmėkšteli lyg pažįstamas siluetas. Labai panašus į Vizbariuką, kuris laikomas kartu su tėvu pabėgusiu į Vakarus.   

Klube šokiai. Janina kviečia šokti Lodą. Pasirodo „Timpa“ su savo sėbrais. Naktį klube įvyksta apiplėšimas. Sugaunamas „Timpa“. Laurynas ir Loda labai pergyena dėl tokio savo draugo likimo. Jasaitis juos guodžia: „gerai, jog „Timpa“pakliūvo pas juos -- pasėdės ir ateis į protą, o kiti jį būtų sušaudę.“

Laurynui kyla įtarimas, kad Vizbarų šeima nepasitraukė į Vakarus, kad jie slapstosi kažkur miškuose  ir kovoja prieš tarybų valdžią. Jis supranta, kad tą vakarą mokytojo Draugelio namuose tarp „neprašytų svečių“ matė ir tėvą Vizbarą.

Jaunuoliai išvažiuoja į kaimą, į darbo stovyklą.  Loda ateina atsisveikinti su Janina. Įsimylėjėliai turi daug ką pasakyti vienas kitam, bet nedrįsta. Loda pakviečia Janiną atvažiuoti į kaimą per jo gimtadienį.

Jaunuoliai kuriasi kaime. Virėja Onutė krinta į akį Laurynui. Išaiškėja, kad kaime svetima pavarde gyvena ir dirba bibliotekoje Vizbariukas. Laurynas įtaria, kad jis slapta perduoda žinias tėvui į mišką. Laurynas pakviečia Vizbariuką prisidėti prie jų. Nors šis sutinka, tačiau Laurynas supranta, kad juo pasitikėti negalima.

Reikia važiuoti į miestą. Laurynas ir Loda net susipyksta, kuris važiuos. Išvažiuoja Loda. Pakeliui jį nušauna. Laurynas labai sukrėstas savo geriausio draugo mirties. Jis nori atkeršyti – eiti į mišką ir kovoti. Tačiau Jasaitis jį sulaiko – reikia gerai viską apgalvoti ir suorganizuoti viską taip, kad pavyktų suimti visą „miškinių“ gaują. Laurynas pareikalauja, kad Vizbariukas suorganizuotų susitikimą su savo tėvu.

Vieną naktį Laurynas susitinka miške su Vizabriuko tėvu. Jis siūlo jam pasiduoti, nes vis tiek pralaimės. „Jei patys pasiduosite, tai teismas atsižvelgs“, -- sako Laurynas. Vizbaras sutinka pagalvoti apie tai. Tačiau jis žino, kad jo sūnus dabar yra įkaitas „raudonųjų rankose“, kol Laurynas yra čia, pas jį. Vizbaras parodo savo įkaitus – Lauryno dėdę, tetą  ir Janiną. Jei paleis jo sūnų, jis paleis Lauryno šeimą. Tačiau Vizbaro trobelė jau apsupta Jasaičio komandos. Įvyksta susišaudymas. „Miškiniai“ sunaikinti. Laurynas ir  jo giminės grįžta į kaimą sveiki gyvi.  Ir  toliau išvažiuoja tęsti pradėtų darbų.   

Svarbesnės publikacijos: S.Macaitis „Naujoji dešimtmečio režisūra“ ( „Ekrane ir už ekrano“,  V.,  1993, 38-39 p.).

Komentaras:

„Antrasis R.Banionio kūrinys „Šešiolikmečiai“ -- tikras žingsnis atgal, net lyginant ne su tokia jau tobula „Mano mažyte žmona“. (...) Ir filmo forma, ir esmė – čia jau tik elementarios. Nėra ne tik ikikarinių bei vokiečių okupacijos metų atmosferos, sunku pajusti net tai, kad veiksmas rutuliojasi Kaune. Ir, matyt, ne režisieriaus, tiesiogiai nemačiusio tų laikų, jaunystė čia kalta, o jo nesugebėjimas protestuoti prieš (greičiausiai intuityviai suvokiamą) V.Petkevičiaus scenarijaus politinę bei žmogiškąją netiesą. Protestas išsakomas ne bent visišku abejingumu medžiagai, o tai, suprantama nėra veiksmingas kelias. Pati dramaturginė filmo schema (plačiau nenagrinėjant, kuo ji užpildoma) teikė viltį gal išvysti ir naujus „Palo gatvės berniūkščius“ -- su tuo skirtumu, kad čia vaikų karas perauga į tikrą. Režisierius nesiryžo kovoti nei su prosovietine scenarijaus kryptimi, nei sekti F.Molnaro klasikinį kūrinį. Jis tiesiog paskubomis, abejingai perpasakoja kažkokių „apskritai“ berniūkščių istoriją. Matyt, bijant, kad žiūrovas painios personažus, jiems suteikiamas, vienas kitas charakteringas bruožas: anas storulis, šitas su akinukais, dar kitas, atviro žvilgsnio blondinas, pagal visas štampuotas asociacijas pretenduoja į „teigiamo herojaus“ vietą ir, žinoma, ją užima...Bet tai išorinės charakteristikos, lygiai kaip ir išoriškai apibūdinami ir suaugusieji (...). Pagal visus socialistinio realizmo dėsnius čia akcentuojama klasinė personažų priklausomybė, formaliai – jų fizinis bendrumas, bet apie veikėjų vidinį pasaulį negali būti nė kalbos“.

S.Macaitis „Naujoji dešimtmečio režisūra“ ( „Ekrane ir už ekrano“,  V.,  1993, 38-39 p.).   

Šias taiklias kino kritiko S.Macaičio pastabas apie „Šešiolikmečius“ galima būtų papildyti  dar keliais sakiniais. Filmo dramaturgija yra menkai motyvuota, gausu nereikalingų ir neaiškių įvykių, jokia logika nemotyvuotų personažų poelgių. Filmo aplinka, iš tiesų, yra sterili – nėra nė menkiausių kokios nors atmosferos užuomazgų, nesukuriama reikalinga vienai ar kitai scenai nuotaika. Nors jau minėta, kad juostos herojai – tipažai, kuriuos tegalima atskirti pagal fizinę charakteristiką, bet ir ta nelabai ryški, ir veikėjus nesunku supainioti. Jokios jaunų žmonių asmenybės brandos, jų tarpusavio santykių raidos, jų pirmų romantiškų jausmų atsiradimo istorijos filme nėra. Matome tik „išbandytus“, „štampuotus“ viso to išorinius ženklus. Visiškas režisieriaus abejingumas filmo medžiagai lengvai persiduoda žiūrovui, sukeldamas tokį pat abejingumą ir nuobodulį žiūrint šią juostą. 

® Neringa Kažukauskaitė