Akmuo ant akmens
Filmografija: Scenarijaus autoriai – Pranas Jackevičius (Morkus), Raimondas Vabalas. Režisierius – Raimondas Vabalas. Operatorius – Jonas Gricius. Dailininkas – Algimantas Švažas. Kompozitorius – Eduardas Balsys. Kostiumų dailininkė – Irena Norvaišienė. Garso operatoriai – Dovydas Ožechovas, Iva Jakštaitė. Antrasis režisierius – Algirdas Šemeškevičius. Antrasis operatorius – Jonas Abaronas. Piešiniai – G.Žalalio. Grimas – Marija Oržekauskaitė. Montažas – Mingailė Murmulaitienė. Asistentai: J.Čechanauskaitė, D.Dičiūtė, A.Janukėnas, G.Lukšas, P.Žukauskienė.
Vaidina: Butkų – Kazimieras Vitkus, grafą – Regimantas Adomaitis, dailininką – Juozas Rygertas, Kazelį – Gediminas Girdvainis, Stasį, jo brolį,– Antanas Barčas, našlelę – Eugenija Pleškytė, prievaizdą – Stasys Paska, sargą Valiūną – Steponas Kosmauskas, pulkininką Mitriką – Vaclovas Blėdis, Mečislovą, jo sūnų, – Audris Chadaravičius, ekonomą – Gediminas Karka, Laurą, jo sūnų, – Algis Matulionis, Antaną – Rolandas Butkevičius, Rožytę -- Nijolė Lepeškaitė, Blažiejų, kamerdinerį, -- Romualdas Urvinis, tarnaitę -- Galina Dauguvietytė, Gustą -- Valdemaras Jatautis; Henrikas Andriukonis, Eduardas Čepulis, Alfonsas Dobkevičius, Alfredas Dukšta, Henrika Hokušaitė, Algirdas Kubilius, Algirdas Lapėnas, Nijolė Mirončikaitė, Leonas Zmirskas, Juozas Jaruševičius ir kt.
Turinys: Baudžiavos gadynė Lietuvos kaime. Žiemą į gimtuosius kraštus po 20-ties metų grįžęs rekrūtas Butkus neberanda jokių artimųjų. Grafas skiria jam budelio – egzekutoriaus pareigas. Nusikaltę kumečiai plakami viešai. Tuo pat metu Butkus pozuoja šventąjį Petrą grafo svečio dailininko tapomam paveikslui. Nebetverdami žiaurumo, sodiečiai ryžtasi naiviam maištui. Juokdarys Kazelis ir jo brolis Stasys naktimis jau kelintą sykį ištraukia iš koplyčios į sniegą neseniai pasimirusio senojo grafo karstą – girdi, žemė jo nepriimanti. Nesunkiai išsiaiškinęs vieną kaltininkų, dabartinis ponas skiria Kazeliui žiaurią bausmę. Silpnas vaikinas ir miršta nuo smūgių, dar spėjęs išduoti brolį. Bet Stasio kaltę Butkus prisiima sau ir gulasi kryžiumi į specialų kankinimų lovį, aidint jo nemėgusių valstiečių raudoms...
„Praslinko kelios dešimtys metų“ (titras). Balta grafų koplyčia apšerpėjo, šventojo-Butkaus paveikslas sueižėjo ir, nors liaudyje vis stipresnės protesto nuotaikos, jam dar tebesimeldžiama. Dabar dvare tvarkosi kažkoks senyvas pulkininkas Mitrikas, daugiau laiko išbūnantis Vokietijoje pas sužadėtinę, o jo prasilošęs sūnus Mečislovas viliasi dvaro sąskaita sutvarkyti savo reikalus. Atvykusiam Mitrikui ekonomas, jo kadaise iš baudžiauninkų padarytas laisvu, aiškina apie visiško nederliaus metus. Ponas nepalenkiamas: duoklė turi būti atiduota. Temperamentingas ekonomo sūnus Lauras raitas vejasi Mitriko bričkelę, o pasibaidę arkliai apverčia važį ir užmuša poną. Kadangi gyvas tėvas naudingesnis sūnui, o nelaimingą įvykį matė vos keli valstiečiai, Mečislovas suveja juos į vandenį ir jau taikosi atsikratyti liudininkų. Bet ramusis ekonomas – nors iš esmės tai nieko neišspręs – sau pačiam nelauktai pribaigia ponaitį. Už filmo ribų tramdyti nenuolankiųjų greičiausiai atvyks caro kariūnai.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1972.01.26 (L.Tapinas), Literatūra ir menas; 1972.01.22 (E.Aukštikalnis); Gimtasis kraštas, 1972.01.27; Ekrano naujienos, 1971, № 34, 2-5 p. (S.Valiulis); Vakarinės naujienos, 1972.01.10 (S.Valiulis); Czerwony sztandar, 1972.01.08 (S.Waliulis); Советская Литва, 1972.01.09 (С.Мацайтис); Cоветская культура (Москва), 1972.01.25 (М.Блейман); На экранах Украiни (Кiив), 1972, №1. Žiūr. knygose: S.Kovas-Macaitis. Raimondas Vabalas, V., 1978, 5-6 p.; М.Мальцене. Кино Советской Литвы, Ленинград, 1980, 122-127, 130, 145 р.; Л.Закржевская. Раймондас Вабалас (Л), 1975, 109-118р. Internete: Kunstlerhaus Stuttgart (Štutgartas), 2005 – www.kuenstlerhaus/de/mediathek.
Komentaras: „Akmuo ant akmens“ – tarsi dviejų novelių filmas, nors išraiškingais pastoviais ženklais (koplyčia, dvarelis, akmuo, portretas) jis išsaugo vietos ir paties kūrinio vienybę, rodo laiko tėkmę, šio plotelio permainas daugiau psichologinėje erdvėje. Pradinės Butkaus istorijos sąmoningą statiškumą keičia kiek vėlesnių metų dinamika, triumfuojanti scenoje su jaunimo per vasaros liūtį verčiamu gigantišku akmeniu, stūksojusiu – atrodė, amžiams -- jau pradžioje. Retas atvejis, kad tokio pobūdžio juosta yra pastatyta ne pagal kokį žinomą literatūros kūrinį (visi tada dar nepamiršo irgi apie baudžiavos metą prabilusio filmo „Tas prakeiktas nuolankumas“, kurio autorius tramdė dirbtinė klasikos baimė, nesėkmės), o pagal originalų scenarijų. Abi istorijos, kurias skiria laikas, koncentruojamos apie tragiškus dviejų žmonių paveikslus. Kentėjęs armijoje, jai paaukojęs jaunystę budelis nebegali kankinti kitų ir paradoksaliai tampa šventuoju – tegul ne atmintyje, tik drobėje. Ekonomas, visą gyvenimą buvęs tarp „akmens ir akmens“ – būtinybės bet kokia kaina vykdyti ponų įsakymus ir valstiečių protesto, -- irgi ryžtasi paradoksaliam savęs atradimui. Rūstus, bet įdomiai žiūrimas filmas, kad ir kruopščiai perteikiantis epochos koloritą, vis dėlto skiriamas universalesnei problemai – žmogaus pasiaukojimui dėl kitų bei tos aukos kainai.
* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų
Susijusios naujienos:
