Markizas ir piemenaitė
Filmografija: Scenarijaus autorius – Kazimieras Zalensas. Režisierius – Algirdas Dausa. Operatorius – Aloyzas Jančoras. Dailininkas – Linas Katinas. Kostiumų dailininkė – Gražina Remeikaitė. Kompozitorius – Bronius Kutavičius. Garso operatorius – Stasys Vilkevičius. Antrasis režisierius – Vladas Jakniūnas. Antrasis operatorius – R.Bojarūnas. Grimas – V.Sapkaitė. Montažas – M.Murmulaitienė. Asistentai: R.Kolesnikovienė, A.Paludnevičiūtė, R.Preobraženskaja, S.Zinkevičius, R.Žilinskas, D.Dokšaitė, G.Vidauskaitė, N.Virbickaitė. Groja Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Sauliaus Sondeckio.
Vaidina: Saulę – Rasa Kirkilionytė, Andrė, prancūzų lakūną, -- Voldemaras Chlebinskas, malūnininką Domą – Vladas Bagdonas, Gaigalienę, jo motiną, – Kazimiera Kymantaitė, Augulį, Saulės tėvą, – Vytautas Šerys, Augulienę – Regina Zdanavičiūtė, Andrė kolegas: Pjerą – Gediminas Girdvainis, Pardoną – Rimantas Šavelis, Marselį – Juozas Budraitis; kunigą Narcizą – Vladas Jurkūnas, Jurgitą – J.Kirkilaitė, kalvį Bronių -- Juozas Jaruševičius; Kostas Smoriginas, Audronis Rūkas, Rimantas Teresas, Aurimas Babkauskas, Rolandas Butkevičius, R.Ramunienė, S.Petkus ir kt. .
Turinys: Karo pabaigoje prie Nemuno vokiečiai numušo prancūzų lėktuvą, bet sužeistas lakūnas Andrė nusileido parašiutu į lietuvių kaimą. Malūnininkas Domas slepia jį savo malūne, o jaunoji Saulė, taikyta Domui į nuotakas, slaugo ateivį. Užsimezga meilė, bet netrukus sustiprėjusio Andrė atvyksta jo eskadrilės draugai. Prabėgo penkeri metai po karo pabaigos, tačiau Saulė tebelaukia prancūzo, kuris, sako, žuvęs prie Nemuno.
Svarbesnės publikacijos: Literatūra ir menas, 1980.08.02 (L.Vildžiūnas); Savaitės ekranas, 1980.07.21; Kinas, 1980, №8, 4-6 p. (L.Tapinas).
Komentaras: Teigiama, kad panašus autentiškas atvejis, kai lietuviai gelbėjo numuštą eskadrilės „Normandija-Nemunas“ narį, buvęs realybėje. Deja, filmas neturi nieko bendra nei su istoriniu autentiškumu (vodeviliniai Andrė draugai – tam pavyzdys), nei, kita vertus, su melodramos atviromis aistromis, sąlyginėmis struktūromis, skirtomis patikliam žiūrovui sugraudinti. Beveik visi (gal išskyrus realesnį Domą, tėvus) filmo personažai – vien tik naivūs ženklai, išpuošti visomis galimomis vaizdinėmis priemonėmis. Čia ir raudonas baltu pamušalu Andrė apsiaustas, ir lietuviškų gėlių vainikėliai, įrėminantys kai kuriuos kadrus (nors nuosekliu principu tai netampa), krioklys, iš kurio it undinė išneria Saulė, nešina balta vandens lelija, ir net klebono akys keistai padūmoja, kai jis prabyla apie meilę. Svarbiausia, filme nėra jokios meilės, yra tik korektiški jaunųjų personažų žvilgsniai, pasivaikščiojimai šešėlio pakraščiu, tampantys tarsi kūrinio leitmotyvu. Filmo dramaturgija neišmoninga, dialogai skurdūs, tai, kad Saulė apdairiai moka prancūzų kalbą, išversdama savą vardą į „le soleil“, skatina atlaidų šypsnį. Bendras kūrinio, prifarširuoto vizijų, įspūdis šiandien gali priminti nebent išplėstinę kino haliucinaciją.
© Saulius Macaitis