1980 /

Žaltvykslės

Vaidybinis – 1980 – 1980

1979/1980, Lietuvos kino studija Centrinės televizijos (Maskva) užsakymu, I-II serijos, spalvotas, 35 mm, 134 min.

Filmografija: Hanso Christiano Anderseno pasakų motyvais. Scenarijaus autoriai: Romualdas Gudaitis, Gytis Lukšas. Eilės – Sigitas Geda. Režisierius – Gytis Lukšas. Operatorius – Jonas Tomaševičius. Dailininkas – Galius Kličius. Kostiumų dailininkė – Gražina Remeikaitė. Kompozitorius – Viačeslavas Ganelinas. Garso operatorius – Juozas Širvinskas. Antrasis režisierius – Valdas Jakniūnas. Antrasis operatorius – Vladas Kriaunevičius.

Vaidina: Pelkių Raganą – Monika Mironaitė, Mokslininką – Stasys Petronaitis, Šešėlį – Pranas Piaulokas, Pasakininką – Valdemaras Jatautis, Ingę – Adrija Čepaitė, jos motiną – Regina Paliukaitytė, Liūdesį – Irena Kriauzaitė, Princesę – Dalia Kernagienė, Budelį – Jonas Pakulis, Generolą – Algimantas Masiulis, Generolienė – Rūta Staliliūnaitė, Karo ministrą – Antanas Gabrėnas, Karalių – Valentinas Masalskis, Karalienę – Vaiva Mainelytė, Emiliją – Audinga (Sandra) Aukštikalnytė, Būgininką – Vidas Petkevičius, jo žmoną – Aldona Janušauskaitė, Peterį – Vytenis Grigas, Peterį vaikystėje – Eduardas Šitovas, Premjerą ministrą – Vladas Bagdonas, Sargybos viršininką – Liubomiras Laucevičius, Senąją ponią – Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė; Dalia Brenciūtė, Arūnas Storpirštis, Edvardas Kunavičius, Balys Juškevičius, Karolis Dapkus, Tatjana Majorova, Edgaras Savickis, Kristina Savickytė, Edvardas Kačinskas, Algimantas Kundelis, Juozas Matonis, Galina Dauguvietytė, Algimantas Norvila ir kt.

Pasaka.

Turinys: Po mikroskopu – paprasčiausias vandens lašas. Bet kiek jame dinamikos, kiek mažyčių padarėlių kovos už būvį! Stebintys nerealų vaizdą mažas berniukas ir Pasakininkas, kuriam, anot jo paties, išsilakstė visos pasakos, nusprendžia, kad tai „panašu į didelį miestą“. Drauge su mažuoju draugužiu Pasakininkas išsirengė į pasaulį dingusių pasakų ieškoti. Susitiko Pelkių Raganą, ir toji, suabejojusi, gal geriau „nekišti nagų“, vis dėlto, gavusi mainais keturlapių dobilėlių (ir Raganai smalsu, kas gi toji žmonių įsivaizduojama laimė), papasakojo prašytojui keturias istorijas-pasakas. Šie epizodai, inspiruoti Anderseno mažiau žinomo kūrinėlio „Žaltvykslės mieste“, vaizduojančio, kaip tarp žmonių sklaidosi įvairūs blogio krislai , – jungiamosios stambaus televizinio kino almanacho grandys.

Vėliau ekrane jau savarankiškai ekranizuojamos, bandant išsaugoti siužetą, žinomus charakterius, populiarios danų rašytojo pasakos „Mergaitė, užmynusi ant duonos“, Šešėlis“, „Auksinis berniukas“, „Nauji karaliaus rūbai“, panaudojami ir kai kurių kitų motyvai.

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1979, №10, 4-6 p., 1980, №5, 4-5 p.; Literatūra ir menas, 1980.02.02 (J.Visockaitė), 1982.01.16 (L.Vildžiūnas); Vakarinės naujienos, 1980.01.22 (int. su rež.); Gimtasis kraštas, 1979.10.29; Žiūr. knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 81 p. (S.Valiulis); G.Dauguvietytė. Perpetuum mobile. V., 2002, 245-247 p.

Komentaras: Užsimoję ekranizuoti H.Ch.Anderseno kūrybą, maža to, įvairiomis pasakomis tarsi perteikti visą jos kvintesenciją, filmo autoriai gal nė patys neįsivaizdavo savo uždavinio sunkumo. Reikalas tas, kad poetiškoji Anderseno proza, savitai siejanti realius dalykus ir stebuklinį pradą, labai nelengvai pasiduoda kito meno kalbai. Atrodytų, lietuvių kinas jau buvo pasimokęs iš A.Žebriūno „Mažojo princo“, bet ir „Žaltvykslėse“ apstu prieštaravimų tarp personifikuotų sąvokų (Liūdesys), sąlyginio, ekrane nenatūraliai skambančio teksto ir realistinio, kone natūralistiško vaizdo (tokia – mergaitės mindoma duona, nors kiekvienam aišku, jog tai – tik prasminga rašytojo metafora).

Nelygiaverčiai ir įvairių pasakų kino atitikmenys. Turbūt labiau pavyko filosofinis „Šešėlis“ su P.Piauloku, groteskiški „Nauji karaliaus rūbai“ su V.Masalskiu (pagal legendą įtraukti būtent šį linksmesnį kūrinėlį paprašė patys Maskvos užsakovai, matyt, pabūgę bendros minorinės scenarijaus intonacijos). Tačiau didaktikos, moralizavimo šmėkla vis dėlto tolydžio persekioja „Žaltvyksles“. Greičiausiai ji ir kliudo lietuvių aktorystės žiedui sukurti įsimenančių, guvesnių paveikslų. Gal – ir filmo perkrautumas medžiaga: ir skirtingų pasakų ekrane, ko gero, per daug, o čia nusifilmavę apie 40 aktorių bei neprofesionalų kartais gauna po repliką kitą, aukodami prasmę, charakteringumą bendram motyvų, detalių susigrūdimui, atmintyje paliekančių geroką painiavą, – kaip tame pradiniame vandens laše.

Vis dėlto kai kas iš šio filmo turi išliekamąją vertę. Pirmiausiai tai režisieriaus valia įkalbėta filmuotis aktorė Monika Mironaitė (Pelkių Ragana), kuri paprastai labai nenoriai stodavosi prieš kino kamerą. Dar 1928 metais pačiame pirmajame lietuvių filme „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ vaidinusi aktorė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė „Žaltvykslėse“ vos pasirodo Senosios ponios, kurią vežimėliu vežioja jaunoji Ingė, epizode, bet nepaprastas aštuoniasdešimtmetės pradininkės žavesys bei fotogeniškumas mūsų kultūros istorijai – kad ir taip kukliai – lieka išsaugotas.