1983 /

Neapykantos pamokos

Vaidybinis – 1983, Lietuvos kino studija Centrinės televizijos užsakymu, 35 mm, spalvotas, viruotas, 70 min. – 1983

Drama.

Filmografija: Scenarijaus autorius – Romualdas Granauskas. Režisierius – Antanas Maciulevičius. Operatorius – Algimantas Mockus. Dailininkas – Algimantas Šiugžda. Kostiumų dailininkas – Linas Kriščiūnas. Kompozitorius – Algimantas Apanavičius. Panaudoti Franzo Josefo Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ fragmentai. Garso operatorius –Romualdas Fedaravičius .

Vaidina: Tomuką – Gintaras Navickas, Martyną – Tomas Vaitkus, Motiną – Elena Sasnauskaitė, Tėvą – Eimuntas Nekrošius, Steponaitį – Stasys Petronaitis, vokiečių kareivius: Gediminas Karka, Leonardas Zelčius, Feliksas Einas, Vilhelmas Vaičekauskas, vokiečių draugę -- Gražina Balandytė, vokiečių karininką -- Valentinas Masalskis; Antanas Barčas, Rimvydas Muzikevičius, Irena Tamošiūnaitė, Antanas Žekas, Edvardas Kunavičius, A.Bojarskas ir kt.

Turinys: Į pabaigą artėja Antrasis pasaulinis karas, o į kaimo mokyklą, kurioje gyvena tėvas mokytojas su žmona ir mažuoju Tomuku, užklysta vokiečių karių grupė. Kuriam laikui jie čia apsigyveno, tiesia kabelį, nes saugo netoliese stovintį tiltą, pokštauja tarpusavyje, sekami niūraus tėvo žvigsnio, bando žaisti ir su Tomuku. Pastarajam ir jo suaugesniam pusbroliui Martynui tenka sergėti arklį, bet jį vieną dieną vis dėlto išsiveda vietiniai policininkai. „Neapykantos pamokos“ tiesiogiai skleidžiasi Tomuko mikčiojime nuo šūvio, atsitiktinėje Martyno mirtyje, nors daugiau ekrano laiko filme užima kareivių pokštai su kiaušiniais, dedamais po sėdynėmis, su būdelėje paslėptais draugo batais. Po verksmingų deklamacijų, po oro mūšio garsų, vokiečiai dingsta, kaip ir pasirodę, o arklys, dėl kurio virė aistros, pats partapnoja į kiemą.

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1985, №5, 11-12 p. (V.Savickas); Komjaunimo tiesa, 1984.07.13 (int. su režisieriumi); Говорит и показывает Москва, 1988, №38, 21 р.

Komentaras: Pagrindinis debiutinio filmo minusas – neapsispręsta, ar tai filmas vaikams, ar suaugusiems. Mažieji atlikėjai „šaudo“ iš medgalių, viruotuose raudonai kadruose jodinėja risčia, tranko antausius visai nepriešiškiems jefreitoriams ir pan. Vaikų nenatūralumas verčia manyti, kad Lietuvoje niekada nebuvo prasmingo filmo vaikams tradicijos. Apstu net debiutantui neatleistinų, akį rėžiančių paklaidų: viename to paties epizodo kadre vaikas važiuoja dviračiu trumpomis kelnėmis, už akimirkos – ilgomis, tie patys arkliai rodosi tai kirptom, tai vėl ilgom uodegom, ekrane geriamas anuomet visą Sovietiją užplūdęs kubietiškas likeris etc. Gal „nepastebėtum“ ir to detalių jovalo, jeigu pačiam autoriui aiškėtų: vaikams ar suaugusiems, būtis ar buitis? Bet Haydnas tarp kudakuojančių vištų ar maitinamų triušių – vis dėlto ne pats prasmingiausias derinys.