Susidūrimas

Drama.

Turinys: Atsakingas darbuotojas Kaziukėnas sunkiai susirgo. Jam tenka gultis į ligoninę, artimiesiems užsimenant apie komandiruotę į užsienį (užtat pirmasis filmo pavadinimo variantas – „Komandiruotė į tylėjimo zoną“), ir pasitikėti garsaus talentingo chirurgo Narimanto meistriškumu. Ligonis ir gydytojas – seni pažįstami. Jaunystėje jiedu buvo neišskiriami draugai, bet kažkoks ne itin konkretizuojamas konfliktas (išdavystė? visuomeninių interesų viršus?) išskyrė du žmones. Dabar, abiem jau peržengus brandos ribą, tenka tarsi susipažinti iš naujo, įveikti praeities nuoskaudas, pasikliauti paprasčiausiu žmoniškumu. O tai labai nelengva.

Pagrindiniu „Susidūrimo“ konfliktu galima laikyti ir ne tą senąjį, o dabartyje vykstantį Narimanto sūnaus Ryčio nesutarimą su tėvais. Jaunuolis mokosi Dailės institute, tai jo rankos pirmuosiuose kadruose negailestingai karpo į fragmentus Rembrandto klasikinio paveikslo „Daktaro Tiulpo anatomija“ reprodukciją. Deja, vaikino studijos – tai tik regimybė, iš tiesų tėvas galiausiai jį suranda dirbantį automobilių dirbtuvėlėje. Pasirodo, nepilnavertiškumo komplekso kamuojamas Rytis visai nėra įsitikinęs dėl savo gabumų, maža to, stebėdamas atšalusius tėvo ir motinos santykius, jis sufantazuoja variantą, kad buvęs negeidžiamas, iki šiol nemylimas vaikas. Jaunuolis protestuoja gana keistai. Surenka iš tėvo pacientų po šimtinę (kurią visi noriai jam kiša), o paskui, kuriam laikui pasitraukdamas iš namų, palieka ant stalo vaikiškai ironišką „natiurmortą“: ant lėkštelės – juokdario kaukė, o ją supa tie nelemti banknotai. „Noriu, kad mane gerbtų“, -- šie Ryčio žodžiai iš magnetofono juostos suskamba gana skausmingai, juolab, kad to nori visi filmo personažai – ir pagrindiniai draugai-antagonistai, ir jų šeimų nariai, ir į šeimas ateinantys nauji žmonės. Tik  tiek, kad jaunimas dar neišmoko slapukauti, o vyresnioji karta atsiduoda „padoraus gyvenimo“ žaidimui.

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1983, №12, 28-29 p.; 1984, №12, 5-7 p. (S.Valiulis);.Советская Литва, 1984.12.16 (С.Мацайтис); Literatūra ir menas, 1985.02.09 (L.Tapinas); Советская культура (Москва), 1984.12.18 (М.Кваснецкая). Žiūr. knygose: Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 24 p. (Ž.Pipinytė).

Komentaras: Žiūrint šią realistinių intencijų dramą, kažkaip net sunku patikėti, jog po metų tas pats I.Fridbergas pastatys visai menkai organizuotus, betvarkius ir tuščius „Nakties paklydėlius“. Žinoma, šedevru nepavadinsi ir bent jau kuklesnio „Susidūrimo“. Sukvietęs įvairių mokyklų rusų (gerų!) ir lietuvių (irgi gerų!) aktorių, autorius vis dėlto gana nelengvai formuoja iš jų vieningą ansamblį. Dėl buvusių draugų Narimanto ir Kaziukėno išsiskyrusių kelių irgi gali tik spėlioti, kad kalta buvo politinė pokario metų atmosfera, bet autorius labai gerai jaučia ano sąstingio meto Maskvos redaktūros reikalavimus, kad išdrįstų bent kiek tiesiau apie tai prabilti. Miglotumas, supantis tikrąjį „atsakingo darbuotojo“ (partinio?) Kaziukėno darbą, kliudo psichologiškiau pasireikšti puikiam aktoriui A.Romašinui. Gal tik Saulius Balandis dar kone vaikiškai protestuojančio Ryčio paveiksle rado sau dėkingos medžiagos. Jo epizodai iš „Susidūrimo“, kurį jau seniai gaubia užmarštis, įsiminė bene geriausiai. Dar viena visų filmo recenzentų pastebėta akivaizdi debiutanto klaida – jo pakviestas madingas moldavų kompozitorius J.Doga, kurio romantinė muzika atvirai konfliktuoja su rimtesnėmis filmo siekiamybėmis, įnešdama į ekraną tik saldžią paguodą: viskas baigsis gerai.

® Saulius Macaitis