1986 /

Traukinys į Bulzibarą

67 min. – Vaidybinis – 1986, 67 min., spalvotas, 35mm – 1986 , Lietuvos kino studija

CTV (Rusija) užsakymu

Filmografija: Pagal sceninį G.Kuprevičiaus ir V.Palčinskaitės miuziklą “Aš tau siunčiu labų dienų”. Scenarijaus autorė –Violeta Palčinskaitė. Režisierius – Algirdas Araminas. Operatorius – Rimantas Juodvalkis. Kompozitorius – Giedrius Kuprevičius. Dailininkas – Algirdas Ničius. Kostiumų dailininkė – Daiva Petrulytė . Garso operatorius – Rimantas Braziūnas. Choreografas – Maitas Agu. Antrasis režisierius – Stasys Motiejūnas.

Vaidina: Mokytoją, Astronomą, Batsiuvį, Indėnų vadą, Stiklo pūtėją, Paukštį – Maitas Agu, mokyklos direktorių – Donatas Katkus, sargą – Edvardas Kunavičius, moksleivius: Indrė Alimaitė, Jurgita Benedytė, Simona Didvelytė, Julija Golubeva, Marius Germanavičius, Mindaugas Gineitis, Otilija Jusaitė, Vaidas Kancevičius, Loreta Misiūnaitė, Gytis Oganauskas, Algirdas Svešnikovas, Ignas Vėgėlė, Eglė Visockaitė, Ugnė Visockaitė ir kt.

Muzikinė pasaka vaikams

Turinys: Ekrane sąlyginai siejamos trys novelės apie vaikus. “Iš miesto A į miestą B”, filmuota Vilniaus ir Talino senamiesčiuose, prabyla apie pagarbą senovinių amatų tradicijai, tam tikslui net… sustabdydama laiką. “Paukštis” poetizuoja gamtą. Paskutinioji novelė “Svečiuose pas robotus” rodo 1986-aisiais gana sunkiai įsivaizduojamą ateitį, kada kiekvienas moksleivis turėsiąs personalinį kompiuterį. Taigi, ekrane susitinka praeitis, dabartis ir ateitis. Įvairiuose laiko kloduose bandoma atskleisti vaikų dvasines savybes, jų pasiryžimą, nesibauginant sunkumų, atrasti save. Linksmoje muzikinėje kelionėje vaikus lydi Mokytojas, pasirodąs įvairiais – net Paukščio – pavidalais, bandantis optimistiškai įkvėpti mažuosius, perteikti jiems savąjį ne “robotinį”, o dvasingą požiūrį į jų laukiantį gyvenimą.

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1987, №1, 4 p. (L.Šaltenis); Говорит и показывает Москва, 1987, №30.

Komentaras: Nepaisant kai kurių techninių nesklandumų, skurdžioje Lietuvos kino studijos bazėje nelengvai atkuriamų ateities vaizdų, tam tikros eklektikos, kurią lėmė teatrinio ir kinematografinio požūrio sandūra (Paukščio šokis), filmas “Traukinys į Bulzibarą” anuomet buvo žiūrimas lengvai ir maloniai, imponavo savo ritmika, muzikalumu, nepretenzingumu, žaidimo elementais. Vis dėlto jau “Traukinyje į Bulzibarą” buvo tarsi užprogramuotos vėlesnio tų pačių autorių kur kas didaktiškesnio filmo “Geležinė princesė” nesėkmės priežastys. Reikalas tas, kad V.Palčinskaitė ir A.Araminas bene atvirai priešina žavingą patriarchalinę praeitį ir baisų technokratinį amžių, kuris vis dėlto ateis, ir, kaip matome, atėjo net anksčiau, nei buvo lauktas. Galima juos suvokti, tačiau nedialektinis mąstymas už save stipriai keršija: minima neformali muzikinė dilogija išgyveno trumpiau, nei galėjo. Šiandien rodoma, ji greičiausiai keltų tik keistą, kartais – neplanuotai komišką įspūdį.