1988 /

Vilius Karalius

290 min. – Vaidybinis – 1988, 290 min., spalvotas, Beta CAM – 1988 , Lietuvos televizija

Filmografija. Scenarijaus autorius ir režisierius -- Vidmantas Bačiulis. Vyr.operatorius – Zigmas Pranas Gružinskas. Dailininkas – Vytautas Merkys. Kostiumų dailininkė – Aušra Tuminaitė. Kompozitorius – Mindaugas Urbaitis. Garso režisierius – Algimantas Sliaužys. Antrasis režisierius – V.Kubilius. Operatoriai – A.Barkus, A.Valiukevičius. Asistentai – Z.Duobienė, M.Kosmauskaitė, E.Sabaitytė, D.Vaicekauskaitė, N.Vanagaitė. Grimuotojos – O.Rastenytė, M.Šukienė. Pirotechnikas – J.Jasiulevičius. Orkestro dirigentas – T. Adomavičius. Rekvizitininkė – B.Ramelienė. Apšvietėjai – M.Biekša, Ž.Barusevičius, M.Čaplikas, A.Ramelis. Videoinžinieriai – V.Panikarčiukas, F.Lebedys, R.Juškėnas, R.Gruodis, G.Markevičius. Administratoriai – M.Muraška, G.Labanauskas, V.Tulevičius. Redaktoriai – D.Daukšaitė, A.Kratulis. Filmo direktoriai – B.Šešelgis, S.Dabašinkas.

Vaidino: Vilius Karalius – Kęstutis Žilinskas, Grėtė – Rimanta Krilavičiūtė, Karalienė – Danutė Juronytė, Karalius – Valdas Jatautis, Martynas – Dalius Mertinas, Anskis – Ramūnas Žilakauskas, Marė – Alina Mikitavičiūtė; vaikystėje: Vilius – M.Dručiūnas, Anskis – R.Zaicevas, Martynas – M.Rimantas, Marė – J.Kašilionytė, Grėtė – D.Zečiūtė, Kristupas – A.Lebrikas; Barbė – Vida Kojelytė, Ilzė – Nijolė Narmontaitė, Plonis -- Balys Barauskas, Plonienė – Marija Černiauskaitė, Mačienė – Fausta Laurinaitytė, Šalteikių Šalteikis – Vytautas Kancleris, Šalteikių Vilkas – Leonardas Zelčius, Stagaras – A.Saulevičius, Gaubys – Romualdas Urvinis, Gervinas – Gediminas Karka, Usnys – Vytautas Benokraitis, Usnienė – Valerija Karalienė, Anė Martinaitytė –Asta Einikytė, Martinaitis – Viktoras Valašinas, Martinaitienė – Nijolė Lepeškaitė, Tautrimienė – Idalija Krikščionaitytė, Jūraitis – Vaclovas Blėdis, Jūraitienė – Regina Zdanavičiūtė, Vilkas – G.Pečiūra, Vilkienė – Virginija Kochanskytė, Martynas Vilkas – Tauras Čižas, Kunigas – Audris Chadaravičius, Gerberis – Rimantas Teresas, Lėnė – Eglė Barauskaitė, Pempienė – Violeta Podolskaitė, Gaidienė – Dalia Storyk, Gaidys – A.Budnikas, Pempė – Gediminas Pranckūnas, Šmitas – Feliksas Einas, Krauzė – Saulius Sipaitis, Bernotas -- Vytautas Rumšas, epizoduose – Aurimas Babkauskas, Nomeda Bėčiūtė, Birutė Didžgalvytė, Bronius Gražys, Sigitas Ramelis, Valentinas Klimas, Povilas Stankus, Regina Šaltenytė, Kęstutis Macijauskas, Arvydas Dapšys, Jūratė Onaitytė, Darius Meškauskas, Gintaras Mikalauskas, Remigijus Vilkaitis, Sigitas Račkys, A.Kubilius, A.Gibavičiūtė, M.Maslauskaitė, L.Ribaitienė, I.Vasiulytė, A.Voščikas, A.Venskūnas, G.Udrėnas ir kt.

3 serijų televizijos filmas Ievos Simonaitytės romano „Vilius Karalius“ motyvais

Turinys

I serija: „Paskutinis Šalteikių Šalteikis“. Mažosios Lietuvos kaimas. XIX-XX amžių sandūra. Miršta senasis Šalteikių Šalteikis. Mažas Vilius Karalius puošia eglišakėmis mylimo senelio karstą. Jo atmintyje iškyla šviesūs prisiminimai apie senelį, jo pasakojimai, kaip šioje vietoje įsikūrė jų šeima, kaip aplink juos susibūrė visas Šalteikių kaimas. Laidotuvės. Atvyksta kunigas, susirenka artimieji ir kaimynai palydėti į paskutinę kelionę garbingai nugyvenusį Šalteikių Šalteikį. Mažasis Viliukas labai sielojasi dėl senelio mirties. Per šermenis aptarinėjama, ar reikėjo kunigo, ar geriau sakytojas. Prisimenama, kad senasis Šalteikis buvo didelis lietuvininkas ir „nusipelnė būti palaidotas su kunigu“. Pusryčiai Karalių namuose: ir suaugę, ir vaikai meldžiasi, sėdasi valgyti. Vaikai pasakoja, ką nauja išmoko mokykloje. Išryškėja vyresniųjų atsargus ir skeptiškas požiūris į mokslą, technikos progresą: „kokie gudročiai, geriau kokio darbo išmokytų“. Mokytojas Gerberis muša per delnus Vilių už tai, kad šis šaipėsi iš savo klasės draugo vokiečio. Grįždamas namo, Vilius pamato mokytoją vokietį besimeilinantį lietuvei, kaimyno seseriai. Tarp kaimyno ir Viliaus įvyksta konfliktas:„tavo sesuo pati vokiečiui ant kaklo kariasi“, kuriame išryškėja Viliaus, karšto lietuvybės gynėjo, nuotaikos. Vilius bažnyčioje mokosi katekizmo. Ruošiasi pirmai komunijai. Atsiskleidžia jo noras pirmauti, būti lyderiu. Sunkiai suserga Viliaus tėvas, senasis Karalius. Jausdamasis naujuoju šeimininku, Vilius išveja tėvo aplankyti atėjusį vargingą kaimyną. Tėvas labai sielojasi dėl tokio sūnaus elgesio, jo puikybės. Miršta senasis Karalius. Vilius dabar „gaspadorius“, jaunas, gražus, turtingas ir geidžiamas jaunikis. Miestelio šventėje Viliaus žvilgsnis užkliūva už gražuolės Grėtės Plonikės, neturtingos žvejo dukros. Jaunuoliai įsimyli vienas kitą. Grėtė laukia piršlių iš Viliaus, nieko net nenori girdėti apie kitus jaunikius. Grėtė išdidi ir tvirto charakterio. Pagaliau Plonių kieme pasirodo piršlys. Grėtė vos tvardydama džiaugsmą sutinka tekėti už V.Karaliaus. Artėjančių vestuvių nuotaiką Grėtei sudrumsčia gautas laiškas, kuriame rašoma apie Viliaus meilės nuotykius, jo nesantuokinį vaiką. Į Grėtės priekaištus Vilius atsako, kad jai turi nerūpėti jo buvusios mergos. Įvyksta Grėtės ir Viliaus vestuvės. „Nuo marių krašto“ atkeliavusi neturtingoji Grėtė tampa stambia ūkininke, naująja Šalteikių Karaliene.

II serija: „Šeimininkas“. Turgus. Martynas Vilkas ieško progos užkalbinti Martinaitį, kurio dukrą Anę yra įsižiūrėjęs. Martinaitis pakviečia jį į svečius: „už gerą turgų išgerti“, suprasdamas, kad Martynas būtų tinkamas ženklas. Tačiau Anė meiliai žiūri į Anskį Karalių, ir laukia jo dėmesio ženklų. Pamatęs juodu besišnekučiuojančius, M. Vilkas supranta, kad Anei patinka kitas. Grėtė laukiasi. Ji nenori važiuoti į Marės vaiko krikštynas, tačiau senosios Karalienės įkalbėta sutinka. Vilius, norėdamas pasipuikuoti nauja karieta ir gerais arkliais, gena juos kiek įmanydamas, nepaisydamas nei motinos, nei žmonos prašymų važiuoti ramiai. Krikštynose pasirodo ponios ir ponai iš miesto. Prie stalo kyla šnekos apie lietuvių tautos germanizaciją. Vieni įrodinėja, kad šis reiškinysi labai teigiamas, kiti gina lietuvių kalbą, lietuviškus papročius bei tradicijas. Vilius griežtai išrėžia, kad yra lietuvis ir tokiu liks: „Aš sėdžiu savo vežime“. Baliaus metu Vilius atvirai flirtuoja su viena iš miesto ponių. Važiuojant namo, Gretai pasidaro bloga. Prasideda gimdymas. Grėtė ir Vilius susilaukia sūnaus. Ruošiamasi jo krikštynoms. Laukiama svečių iš Berlyno. Tačiau jie neatvyksta. Pasklinda žinia, kad „karas ant nosies“.

„Karas“. Paskelbiama visuotinė mobilizacija. Vilius ir Anskis Karaliai gauna šaukimus į karą. Senoji Karalienė ir Grėtė labai nerimauja, išleisdamos juos kariauti. Vilius guodžia mamą ir žmoną, sakydamas, kad „kulka ne kiekvienam skirta“, ir „krikštynas atvšvęsim, kai grįšim“. Atsisveikindamas Vilius slapčia bučiuoja Barbę, Karalių samdinę. Vyrai išvyksta. Grėtė skaito Viliaus laišką iš fronto: jis gailisi senos motinos, ant kurios pečių liko visas ūkis, džiaugiasi, kad Barbė – tokia gera mergina-- jai padeda, domisi, kaip einasi ūkio darbai, bet nė žodžio neskiria Grėtei. „O aš? Kas aš jam tokia? Jo vaiko auklė?“ -- tokios mintys pradeda „ėsti“ Grėtę. Ji nusprendžia, kad gana taikstytis ir kentėti. Nuo šiol ji bus šito ūkio šeimininkė, tikra „gaspadinė“. Grėtė kirviu atidaro spintelę, kur Vilius laikė pinigus ir dokumentus. Paiškėja, kad Karaliai yra visiškai nusigyvenę ir prasiskolinę. Senoji Karalienė dėl to kaltina Grėtę. Tai jos gražaus gyvenimo norus bandė patenkinti Vilius, ir todėl lindo į skolas. O ji yra ubagė, neatsinešusi deramo kraičio. Grėtei tokie skaudūs anytos kaltinimai buvo nelaukti. Įvyksta konfliktas ir tarp Grėtės ir Barbės. Supykusi dėl jos santykių su Viliumi, Grėtė išvaro Barbę dirbti į laukus. Šaukimą į karą gauna ir jauniausias Karalius -- Martynas. Grėtė supranta, kad dabar visas ūkis lieka ant jos pečių. Anė Martinaitytė aplanko Grėtę, guodžiasi, kad Anskis nerašo. Vėl įvyksta Grėtės konflikas su senąją Karaliene. Grėtė jai į akis išrėžia, kad ji čia yra vieniša ir svetima. Martynas Vilkas irgi gauna šaukimą į karą. Prieš išvykdamas jis nori išsiaiškinti santykius su Ane. Ji nebepalieka jam jokios vilties. Jeigu Anskis negrįš, Anė išvažiuos į Karaliaučių ir taps vienuole. Sunkiai suserga Grėtės sūnus. Netekusi vilties , ji lekia į bažnyčią ir meldžia kunigo leisti jai nuplauti dulkes nuo altoriaus. Tačiau kunigas ją tik išbara ir atstumia. Grįžusi namo, Grėtė mato Barbę, supuojančią jos kūdikį. Grėtė atima iš jos vaiką. Apimta nevilties, blaškosi po namus. Ateina Ilžė Karalikė, kažkada suviliota ir pamesta Viliaus, dabar viena auginanti jo vaiką. Ji nori padėti Grėtei, gydo jos sūnų. Grėtė ir Ilžė susidraugauja.

III serija: „Sugrįžimas“. Pavasarinis potvynis. Karaliai su visa šeimyna kraustosi. Net Grėtės tėvas bara ją už neperkalbamą užsispyrimą ir aikštingumą: „jei tokius ragus turėsi, niekur nepritapsi“. Iškyla Grėtės konflikto su Ilže scena: ji nebenori klausyti sūnų išgydžiusios Ilžės patarimų, ir savaip elgiasi su sūnumi. Toliau tęsiasi kelionė per potvynį. Ilžė ir Barbė, važiuojančios viename vežime, išsikalba. Ilžė klausinėja Barbės, ko ji taip nekenčianti jos ir jos sūnaus. „Ar mudvi turime ką dalintis?“ -- klausia Ilžė. Iš judviejų pokalbio išaiškėja, kad Barbė slapta myli Vilių, ir jai sunku matyti kitos moters pagimdytą Viliaus vaiką. Atvykus į Šalteikius, Grėtė ir Ilžė apsikabina atsisveikindamos. Ilžė su vaiku palieka Karalių namus. Grėtė rašo laišką Anei apie tai, kaip sunku vienai sužiūrėti visą ūkį, nors ten dabar dirba keletas karo belaisvių. O vienas karininkas pradėjęs rodyti Grėtei dėmesį. Grėtė atsispiria pagundai užmegzti romaną su karininku, tačiau prisipažįsta Anei, kad jai „malonu matyti gerą ir mandagų žmogų“. Ji pasiilgusi vyriško dėmėsio, šilumos. Vėlyvą vakarą išėjusi pasivaikščioti senoji Karalienė pastebi, kad Barbė bučiuoja Viliaus nuotrauką, o Grėtės kambaryje lankosi karininkas. Iš ryto Grėtė meiliai išlydi karininką, įdeda pyrago. Karo vaizdai: sužeistas Anskis šaukiasi motinos. Senoji Karalienė atsibunda apimta negeros nuojautos. Ją pakviečia atpažinti sužeistųjų nuotraukų. Tarp jų -- Anskio nuotrauka. Motina nualpsta. Grėtė skaito karininko laišką, kuriame šis prisipažįsta jos pasiilgęs ir vėl atvažiuosiąs pavasarį. Naktį kieme kažkas subilda. Grėtė su senąja Karaliene pabunda ir išeina į lauką žiūrėti, kas gi ten. Kažkas atėjo pas Barbę. Priėjusios arčiau, jos pamato, kad tai Vilius Karalius. Motina Karalienė nori tuoj pat kelti skandalą ir išvyti Barbę iš namų. Tačiau išdidžioji Grėtė jai neleidžia šitaip elgtis: „Aš neišsistatysiu pajuokai. Aš -- Šalteikių Karalienė“. Barbė ir Vilius lovoje. Barbė jam papasakoja, kad pagimdė negyvą kūdikį. Ji dėl tos nelaimės kaltina Grėtę, kuri vertė ją besilaukiančią sunkiai dirbti. Viliui tokios šnekos nepatinka, jis liepia Barbei viską užmiršti. Grėtė išvaro Barbę iš namų.Pasirodo Vilius. Jis kaltina Grėtę neištikimybe su karininku Krauze. Motina užstoja marčią ir bara Vilių. Grįžta iš karo kontūzytas Martynas Karalius. Jis labai prislėgtas karo beprasmybės ir baisumo. Motinai sielojasi dėl sužeisto Anskio, dėl Martyno kančių. O Vilius užmiršo gavęs už paskutinius pinigus siųsta Martyno telegramą, ir net neatvažiavo parsivežti brolio iš stoties. Martynas negali atsigauti, jį kankina košmarai. Karalių namuose pavėluotos, atidėtos Viliaus sūnaus krikštynos. Užstalėje liežuvaujama, iš kur tiek ir tokių prabangių gėrimų šiuose namuose, kuriuose niekada nebuvo girtuokliaujama. Pastebimas ir Viliaus atviras flirtas su ponia Gaidiene, ir Grėtei asistuojantis karininkas. Martynas nesusivaldo ir susimuša su vokiečių karininku. Už tai jis išsiunčiamas į drausmės batalioną. Vilius girtuokliauja karčemoje. Jis, anksčiau taip karštai gynęs lietuvybę, dabar visa gerkle plėšia vokišką patriotinę dainą. Miršta sužeistas Anskis. Senoji Karalienė, klūpodama prie jo kapo, pamato keliu nuvažiuojančią Viliaus karietą. Ji supranta, kad sūnus „nuėjo kontrabandininkų keliais“. Su siaubu pripažįsta, kaip degradavo Vilius: apleido ūkį, tapo spekuliantu ir šmugelninku. Šitai ji sūnui ir išrėžia tiesiai į akis. Vilius atvažiuoja į Ilžės namus. Duris jam atidaro mažas berniukas, jo sūnus. Dabar šiuose namuose gyvena ir Barbė. Ji įspėja, kad Vilius sagotųsi, nustotų verstis kontrabanda ir spekuliacija. Vilius atstumia Barbę, liepia jai nustoti sekioti paskui ir laikytis kuo toliau. Sugrįžusį namo Vilių aplanko Bernotas. Jis reikalauja pinigų. Vilius nenori mokėti. Bernotas grasina ginklu. Vilius irgi išsitraukia šautuvą. Įvyksta susišaudymas, kurio metu žūsta Barbė, gelbėjusį Vilių nuo kulkos. Ištuštėję Karalių namai. Senoji Karalienė stebisi, kaip ji, ištvėrusi tiek skausmo gyvenime, vis dar gyva. Grėtę aplanko Ilžė. Ji siūlosi padėti. Tačiau Grėtė ją išvaro, apkaltindama,kad ši į savo namus priėmė gyventi Barbę. „Gal tada Viliaus gyvenimas būtų kitaip pasisukęs“, -- sako Grėtė.

Komentaras. Dinamiškas, fragmentiškos pasakojimo struktūros I.Simonaitytės romanas ekrane tapo ištęstu reginiu, kuriame, neskaičius ar primiršus romaną, ne visada aiški įvykių seka ir vieta, faktiniai veikėjų ryšiai, stokojama loginių akcentų. Šis telefilmas sukurtas jau sklandant permainų vėjui, Nepriklausomybės atkūrimo idėjoms, galbūti todėl jame itin akcentuojamos lietuvybės idėjos, lietuvių nutautėjimo, moralinio degradavimo problemos. Tad antrame plane atsiduria tragiškas Karalių giminės likimas istorinių pokyčių istorijoje, sodrių ir stiprių charakterių ryšys su su socialine, etnografine aplinka, kuri itin raiškiai vaizduojama I.Simonaitytės kūryboje. Ne iki galo lieka atskleisti sudėtingi veikėjų tarpusavio santykiai, dramatiški išgyvenimai. Nuslysta paviršutinišku epišku pasakojimu, perpintu poetinių įvaizdžių klišėmis (burių laivelis supasi ant marių ir t.t.). Vertėtų pažymėti kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio muziką, atitikusią aukštą šios istorijos dramatinę gaidą.