1986 /

Zodiakas

Vaidybinis – 1986, Lietuvos kino studija Centrinės televizijos (Maskva) užsakymu, 35 mm, spalvotas, 68 min. – 1986

Dar vadinamas „M.K.Č.Zodiakas“.

Kino koliažas.

Filmografija: Scenarijaus autorius – Pranas Morkus. Režisierius – Jonas Vaitkus. Operatorius – Algimantas Mockus. Dailininkas – Vytautas Kalinauskas. Kompozitorius – Osvaldas Balakauskas. Choreografija – Maja Pliseckaja. Kostiumų dailininkė – Galina Kolmanok. Garso operatorius – Juozas Širvinskas. Antrasis režisierius – Valdas Jakniūnas. Antrasis operatorius – R.Navickas. Kombinuotas filmavimas: A.Mockus, R.Navickas. Grimas – K.Pinelienė. Montažas: I.Pinaitytė, V.Ostašenkovienė. Asistentai: R.Kolesnikovienė, A.Bružas, R.Brusokaitė. Filme panaudoti M.K.Čiurlionio paveikslai, dienoraščių ir muzikos fragmentai.

Vaidina: Mūzą – Maja Pliseckaja, Menininką – Grigorijus Gladijus, Merginą – Ingeborga DapkūnaitėI, Draugą – Pranas Piaulokas.

Turinys: Filmas prasideda nuo citatos (Romaino Rolland‘o entuziastingas atsiliepimas apie M.K.Čiurlionį) ir įžanginio profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžio. Pristatytojas akcentuoja, esą tai – ne biografinis filmas, o „filmas apie menininko likimą ir apie meną“.

Ekrane regime muzikos lydimus paveikslus. Nutapytą bangą keičia reali, panašiai nufilmuota, o mažytę paveikslo figūrėlę – moterį pakeltomis rankomis – šokanti Mūza. Menininkas bendrauja su Draugu, užkadriniais tekstais mąsto apie gamtos kaitą, o kadre jis ilsisi gimtinės, rudens laužų fone. Prisimena Peterburgą su jo akmeniniais sfinksais bei atlantais, teatro sceną, kurioje vėl pasirodo Mūza. Matyt, prisiminimai nukelia herojų į vaikystę, kai jis prisiliečia pianino klavišų. Įnoringai Mūzai besirodant vis kitais pavidalais (net – kavinės lankytoja), Menininkas rymo prie molberto, bando ištrūkti iš niūraus miestiškojo namo kiemo-šulinio, gaudo veidrodžiu saulės zuikutį ant stogo. Kino teatre jis stebi autentišką XX amžiaus pradžios kino kroniką, įamžinusią romantiškus skrydžio mechanizmus, bet – ir naują ginkluotę, žmogaus šuolį nuo Eifelio bokšto. Ir Mūzos judesiuose atsiranda pakirstų sparnų tema, tekstuose – samprotavimai apie rudens, užkaltų langų liūdesį, paveiksluose – galo neturinčių laidotuvių procesijų vaizdai. Gelbsti mergaičių choras, iš kurio trumpam išnyra besijuokianti, drauge su Menininku džiugiai muzikuojanti Mergina. Vis dėlto ankstyvos mirties nuojauta tebepersekioja, ir net Mūza dvejinasi į baltą ir tamsią esybę, lyg simbolizuodama amžiną nuotaikų, šviesiųjų ir tamsiųjų jėgų kovą, lydinčią kiekvieną kūrėją. Menininkas mirė (krito), bet jo kūrybos diegta viltis tebegyva, iš jo dailės motyvų dekoracijos pasirodanti Mūza turbūt reiškia nemarumą.

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1985, №5, 4-5 р. (J.Širvinskas), 1986, №9, 8-9 р. (K.Rastenis). Žiūr. knygose: Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 45-46, 99-110 p. (S.Macaitis).

Komentaras: Pasirodymo metais kinematografinis lietuvių teatro žinomo režisieriaus Jono Vaitkaus debiutas darė įspūdį kategorišku pasipriešinimu biografinio žanro klišėms, artėdamas daugiau prie improvizacijos Čiurlionio tema, savosios kino kalbos, suformuotos iš labai skirtingų faktūrų (draminė vaidyba, pantomima, šokis, dailės paveikslai, kino kronika, šiuolaikinio menotyrininko žodis), šviežumu. Žinoma, tai unikalus lietuvių kino atvejis, nors šiandien regi ir kai kurių sąsajų, simbolikos naivumą. Neabejotina išliekanti „Zodiako“ vertybė – Majos Pliseckajos šokis, kupinas universalių prasmių, nepaprastos įvairovės, tebeįkvepiantis tikrą estetinę palaimą. Matyt, neveltui kūrimo metais buvo priimta juostą vadinti filmu-baletu.