Vaikinas iš Darbo gatvės
1977, Lietuvos kino studija Centrinės televizijos (Maskva) užsakymu, I-II serijos, spalvotas, 132 min.
Filmografija: Scenarijaus autorius (Alfonso Bieliausko romano „Ji mylėjo Paulį“ motyvais) – Rimantas Šavelis. Režisierius – Algirdas Dausa. Antroji režisierė – Regina Vosyliūtė. Operatorius – Rimantas Juodvalkis. Dailininkė – Juzefa Čeičytė. Kostiumai – Viktorija Bimbaitė. Garso operatorius – Juozas Širvinskas. Montažas – Izabelė Pinaitytė. Dekoracijos – Algimantas Šiugžda.
Vaidina: Stasę – Nijolė Oželytė, Povilą Giniotį – Olegas Ditkovskis, Petrą Giniotį – Juozas Jaruševičius, Čerešką – Vytautas Rumšas, Tadą – Arnas Rosenas, Dautartą – Juozas Rygertas, Valiulį – Juozas Malinauskas, Gališių – Eduardas Kunavičius, Bonifacą – Stasys Petronaitis, Milkę – Valdemaras Jatautis, Janavičių – Leonardas Zelčius; Antanas Barčas, Jonas Biržys, Eimutis Braziulis, Juozas Barysas, Irena Garasimavičiūtė, Leonas Ciunis, Ferdinandas Jakšys, Aleksas Jonikas, Sigitas Račkys, Povilas Saudargas, Birutė Didžgalvytė, Michailas Jevdokimovas, Algirdas Kubilius, Vladislovas Radvilavičius, Vytautas Petruškevičius, Jurijus Ščiuckis ir kt.
Turinys: Grupė jaunų žmonių dar tik vakar baigė gimnaziją, o šiandien juos jau užgriuvo karas. Gimnazijoje įsikūrė gestapas. Kadangi herojų jaunystė praslinko Darbo gatvėje, vietinio fabrikėlio paunksmėje, visiems svarbu, ar įmonės neižsiveš vokiečiai (tuo itin suinteresuotas tūlas Milkė), matyt, neturėję savų tokių muziejinių eksponatų. Jaunųjų herojų pozicijos ima skirtis. Vienas vakarykštis gimnazistas prasigėrė. Kitas klasės draugas Čereška nuėjo tarnauti vokiečiams. Tačiau atsirado ir tokių, kaip progresyvaus darbininko sūnus Povilas Giniotis, įsitraukusių į kompartijos vadovaujamą antifašistinę kovą. Būtent į jį panašūs žmonės neišduos darbininkų klasės tradicijų, o po karo padovanos sovietų valdžiai ir senąjį pono Janavičiaus fabrikėlį. Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1977, №4, 12-13 p. (reportažas apie juostos pirmojo varianto filmavimą). Komentaras: Televizijos filmą pradėjo kurti daugiausia debiutuojančių kinematografininkų grupė. Natūralu, kad jie, matydami turimos literatūrinės medžiagos netikrumą, bandė formaliai eksperimentuoti, spręsti daugiau estetinio pobūdžio užduotis. Tačiau, nufilmavus jau daug, juosta suabejojo užsakovo -- CTV – budri redaktūra. Lietuvoje priimtas „valingas sprendimas“: pakeistas režisierius statytojas, debiutuojantis operatorius, pagrindinė aktorė, kurių vietas atitinkamai užėmė tvirtais profesionalais jau užsirekomendavę Algirdas Dausa, Rimantas Juodvalkis, Nijolė Oželytė. Žinoma, ir antruoju atveju buvo kalbama ne apie meno kūrinio, o vien apie „gamybinio vieneto“ gelbėjimą: Maskvai nepriėmus filmo, Lietuvos kino studija ilgam būtų patekusi į nepavydėtiną finansinę padėtį. Šiaip taip suklijuotas, dirbtinis ir negyvas „Vaikinas iš Darbo gatvės“ buvo kartelį parodytas per TV ir dingo archyvuose. Šiandien jį pamatyti nebūtų lengva. Taigi pastabos remiasi vien anų laikų įspūdžiais bei užrašais, galbūt ir reikalaujančiais kokių nors korektyvų.
© Saulius Macaitis