Pabuvam savam lauki

Vieno permainų sunaikinto kaimo gyventojai kartą per metus – pirmą liepos šeštadienį susitinka ten, kur kadaise buvo jų sodybos, o dabar yra tik melioruoti laukai. Tiksliau, jie susitinka tarp laukų įsispraudusiose kaimo kapinaitėse, prie gražiai prižiūrėtų artimųjų kapų. Jie gražiai šnekučiuojasi, prisimena išėjusius žmones, praeitį, pasimeldžia, net užtraukia dainą, valgo atsineštą maistą gražiai sugulę pamiškėje. Ir vis žvalgosi į laukus, nes dar prisimena, kur stovėjo gimtasis namas, pirtis, kur buvo dabar jau  užpiltas šulinys. Kažkas su ašaromis akyse prasitaria: „Jau trylika metų, kaip išvaryti...“ ir prisimena į duobę verčiamas žydinčias vyšnias. Režisierius nesikiša į veiksmą, neprovokuoja pokalbių, jis fiksuoja susitikimo akimirkas, pokalbių bei prisiminimų nuotrupas ir veidus. Filmas – tarsi fotografija, kuriai kaimo gyventojai pozuoja kartu “Pabuvam savam lauki” pabaigoje. Kadre tvyro praradimo liūdesys, juk net mieste įsikūrę ar kaime karjeras padarę buvę kaimynai ilgisi dar visai nesenos praeities, nors joje būta vis dar nutylimo skausmo. Apie jį poetiškai prabyla ir paskutiniai filmo kadrai – virš išarto ir sniego apipustyto lauko skamba sena daina.

© Živilė Pipinytė