1988 /

Tos... trys tikrosios kortos...

86 min. – Vaidybinis – 1988, 86 min., spalvotas, 35mm – 1988 , Lietuvos kino studija

Dalyvaujant studijai „Lenfilm“ (Rusija)

Filmografija: Aleksandro Puškino apysakos „Pikų dama“ motyvais. Scenarijaus autoriai: Aleksandras Orlovas, Aleksandras Šlepianovas. Režisierius – Aleksandras Orlovas. Operatoriai: Vladimiras Kovzelis, Vladimiras Ivanovas. Dailininkas – Aleksejus Fedotovas. Kompozitorius – Eduardas Artemjevas. Garso operatorius – Rimantas Braziūnas. Kostiumai – D.Manė. Montažas – M.Amosova. Filme naudota V.Bellini muzika. Vaidina: Germaną – Aleksandras Feklistovas, grafienę – Stefanija Staniuta, Lizą – Vera Glagoleva, Tomskį – Vladimiras Osipčiukas, Čekalinskį – Michailas Danilovas, Narumovą – Sergejus Varčiukas, Suriną – Konstantinas Lukašovas, grafienę jaunystėje – Ilze Liepa; Sergejus Bechterevas, Viktoras Gogolevas ir kt.

Drama

Turinys: Klasikinio literatūros kūrinio siužetas plačiai žinomas, ekrane jis formaliai beveik nepatiria permainų. Jaunas karo inžinierius Germanas vakarėlyje iš nuobodžiaujančių draugų sužino legendą, esą vieno jų senelė, sena grafienė, žino „trijų kortų“, būtinai atnešiančių staigų praturtėjimą, paslaptį. Germanas „užkimba“. Jis ima asistuoti grafienės augintinei Lizai, įeina į tuos namus, reikalauja senutės atskleisti jam paslaptį. Išsigandusi moteris, išvydusi pistoletą, nieko nepasako, bet miršta. (Žinoma, ji galėjo mirti ir nuo to, kad godžiai ėsdavo pyragaičius, rodė prastą charakterį, nesibaigiančiais kaprizais terorizuodama tarną negriuką ir Lizą.) Netrukus grafienė prisisapnuoja Germanui, pasako tas tikrąsias kortas: trejukė, septyniukė, tūzas. Herojus bando realizuoti žinią realybėje, bet, kaip girdėjo visi, skaitę Puškiną, kritišką akimirką vietoj tūzo jo rankoje atsiranda klastingoji pikų dama, o pats Germanas išeina iš proto, ir, tramdomaisiais marškiniais papuoštas, patenka į psichiatrijos ligoninės celę.

Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1989, №3, 18-19 p. (D.Dobilaitė); Искусство кино (Москва), 1989, №1, 176 р. (Рейтинг критики – последнее место); Спутник кинозрителя (Москва), 1989, №1, 15 р. (В.Туровский); Новые фильмы (Москва), 1989, №1, 9 р. (А.Ерохин); Kino (Praha), 1990, №1; Filmovy prehled (Praha), 1990, №4, 21-22 p.

Komentaras: Neskaitant kokios „Marytės“, susuktos, kai ir Lietuvos kino studija formaliai dar neegzistavo, tai – bene didžiausias lietuvių sovietinio periodo kino nemalonus kuriozas. Pirmiausia stebina „planinio“, kaip visada reklamuota, sovietų kino išdaigos. Juk „Pikų dama“ pagal A.Puškino apysaką ir P.Čaikovskio operą jau buvo kultūringai ekranizuota 1960 metais, o antrąsyk – neįpainiojant operos – visai neseniai, dar 1982 metais. Tai buvo mąslus, novatoriškos kalbos režisieriaus Igorio Maslenikovo kūrinys, kuriame Ala Demidova neutralaus kirpimo rūbais vaikščiojo po ano amžiaus salonus, minią, skaitydama įstabų tekstą „nuo autoriaus“ ir anų žmonių tarsi nematoma. Kam prireikė dar vienos ekranizacijos? Juk režisierius Aleksandras Orlovas, daugiausiai žinomas vulgariu filmu apie Alos Pugačiovos karjerą „Moteris, kuri dainuoja“ (1978), vėl liesdamas klasiką, nepasiūlė jokios koncepcijos. Jis ištrynė visą mistikos patiną („turtinant“ literatūrą, tiesa, ekrane atsirado nebent tokių intencijų juodas katinas, perbėgantis kelią Germanui, keli „baisūs“ nailoniniai voratinkliai), sukompromitavo gabius aktorius (A.Feklistovas, S.Staniuta, S.Bechterevas), praplėtė grafienės biografiją, apsupęs heroję neįtikėtinai, mėgėjiškai ir net komiškai besistengiančia masuote, žodžiu, pastatė vien didaktišką kino spektaklį tema: negerai siekti praturtėti. Juostos „Tos... trys tikrosios kortos...“ kulminacija – visiškai buitinė: panašu, kad Germanas paprasčiausiai ištraukė ne tą kortą. Filmu baisėjosi ir pačių rusų profesinė spauda. Bet kodėl nesunkiai numanomam niekalui buvo leidžiami negausūs Lietuvos kino studijos pinigėliai, neįdarbinami savi žmonės, lieka būsimųjų kino istorikų triūso verta paslaptimi, ne mažiau reikšminga, negu toji, kurią saugojo Puškino grafienė.