Bilietas iki Tadž Mahalo
Filmografija: Scenarijaus autorius (jo paties apsakymo „Fabijonas“ motyvais) – Rimantas Šavelis. Režisierius – Algimantas Puipa. Operatorius – Rimantas Juodvalkis. Dailininkas – Algirdas Bružas. Kostiumų dailininkas – Linas Kriščiūnas. Kompozitorius ir garso operatorius – Juozas Širvinskas. Antroji režisierė – Regina Vosyliūtė. Antrasis operatorius – Vytautas Survila. Grimas – Vanda Sapkaitė. Dailininkas dekoratorius – Algimantas Puipa. Kombinuotų filmavimų operatorius – Albinas Slavinskas. Fotografė – Milda Juknevičiūtė. Montažas – Ariadna Gruodienė. Asistentai: A.Aleknienė, D.Kriščiūnienė, S.Navickienė, E.Olbikas, Ž.Sičiūnaitė, L.Žaluda. Sitara ir tempura groja A.Lomonosovas.
Vaidina: Fabijoną Motuzą – Saulius Kizas, Valeriją, jo žmoną, – Ilona Balsytė, Mindaugėlį, jų sūnų, -- Mindaugas Andriukaitis, Sergejų Petrovičių Lukjanovą – Povilas Stankus, Dašą – Nijolė Narmontaitė, Anicetą – Vidas Petkevičius, Zigmą – Kostas Smoriginas, lietuvių karininką – Rimas Morkūnas, jo draugę – Jurga Kurauskaitė, majorą Silvestrą Lužą – Sigitas Račkys, Feliksą – Raimundas Šližys, aktorę -- Jūratė Onaitytė, rusų kapitoną Kolią -- Vytautas Rumšas; Eligijus Bukaitis, Elžbieta Laucevičiūtė, A.Builovas, A.Podleckis, G.Piekantas, Č.Judeikis, O.Laniauskas, T.Urbšas, K.Macijauskas, T.Virvilas, B.Venckus, J.Žitkutė ir kt.
Drama.
Turinys: 1946-ieji metai Lietuvoje, jos kaime. Ką tik praūžė frontas, siaučia vežimų vajus, jų ir laukia valstietis Fabijonas su Sibiro besibijančia žmona Valerija. Bet kažkokiam vietiniam rusų diktatoriukui Lukjanovui patinka ir Motuzų troba, ir patys šeimininkai, neatsisakantys namine pavaišinti. Nepaisant to, kad Fabijonas su pačia nakčiai buvo priglaudę net jaunų miškinių porą (netrukus jų kūnai ilsėsis netoliese, ir Fabijonas juos laidospo mediniu kryžiumi), didžiosios bėdos, troboje dar įkūrus ir “įgulos štabą”, kažkaip lenkia sodybą. Bet herojus nenori tokio gyvenimo, kai už sienos, jo vaikui girdint, audringai mylisi gašli Daša ir eilinė jos aistrų auka Kolia. Įnikęs į Mato Šalčiaus knygą “Svečiuose pas 40 tautų”, Sergejaus Petrovičiaus išmestą į pagriovį, kaip netinkančią sovietinei bibliotekai, Fabijonas ima klejoti Tadž Mahalu ir svajoti apie kelionę į Indiją. Jis net kelis kartus tikrai atsiduria traukinyje, bet, išsodintas, yra žiauriai kankinamas NKVD tardytojos karjerą padariusios Dašos, o paskui patenka į beprotnamį. Ir rausvoji Tadž Mahalo šviesa, ir greičiausiai gimtoji sodyba, į kurią baigiamajame kadre, it niekur nieko, grįžta Valerija ir Fabijonas, -- matyt, tik protestuojančio proto vizijos.
Festivaliai, apdovanojimai: IX Miuncheno tarptautinio kino festivalio (1991) Ekumeninės žiuri prizas. Vienos (1991) tarptautinio kino festivalio, II tarptautinio Rygos kino forumo „Arsenalas“ (1990) dalyvis.
Svarbesnės publikacijos: Kinas, 1990, №6/7, 6-7p. (N.Aukštaitytė); 1990, №12, 8-9p. (S.Macaitis); 1991, №1, 6-7p. (R.Paukštytė); Новые фильмы (Москва), 1991, №6, 1р. (А.Молева); Мнения, 1991, №3 (В.Михалкович); Kino (Riga), 1990, №12 (S.Macaitis); Искусство кино, 1991, №5, 45-47 р. (Е.Стишова). Žiūr. knygose: Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 31-33 p. (Ž.Pipinytė), 95-97 p. (S.Macaitis).
Komentaras: Režisierius A.Puipa buvo sumanęs visą kaimo trilogiją. Anksčiau pastatytos „Amžinosios šviesos“ veiksmas siekė kokius 1956 metus, „Bilietas iki Tadž Mahalo“ kaip tik chruščiovmečiu, fone aidinčiomis šnekomis apie kukurūzus tik baigiasi, o trečioji, nesukurta, dalis turėjo vėl suvesti visus, jau mirusius, herojus 1968-aisiais. Šiandien net sunku spręsti, ar nerealizuotas planas taip jau tragiškai atsiliepė lietuvių kino raidai. Todėl kad filosofine „Amžinąja šviesa“ iš esmės jau viskas pasakyta, ir, nors „Biliete...“ pasitaiko tų pačių herojų (Anicetas, Zigmas, Piotras Sergejevičius, šįkart kažkodėl atvirkščiai vadinamas Sergejum Petrovičium, tie patys aktoriai), pagrindinė Fabijono, žmogaus, pasirenkančio verčiau beprotybę (tegul – poetišką), nei žiaurią raudonąją (ne)tvarką, istorija – gerokai suschematinta. Antisovietinė publicistika, premjeros metais sutapusi su bendromis visuomenės nuotaikomis, šiandien atrodo gerokai paviršutiniška, o poetinei filmo nuostatai priešinasi anekdotinis rusų personažų piešinys. Matyt, žymusis Werneris Herzogas, nepagailėjęs „Bilietui iki Tadž Mahalo“ šiltų žodžių, buvo paveiktas grynai Fabijono paveikslo, jo nerealių meditacijų, primenančių kai kuriuos paties Herzogo personažus. Konkreti pokario Lietuvos situacija ekrane vis dėlto pernelyg statiška, kupina naivokų kontrastų, tad vadinti juostą meniniu atradimu būtų kiek per drąsu.
© Saulius Macaitis
.jpg)
.jpg)
Susijusios naujienos:
