Lošimas be kozirių
Filmografija: Scenarijaus autoriai: Algimantas Kundelis, Petras Šatkus. Režisierius – Algimantas Kundelis. Operatorius – Algimantas Mikutėnas. Dailininkas – Algirdas Ničius. Kostiumų dailininkas – Linas Kriščiūnas. Kompozitorius – Julijus Andrejevas. Garso operatorius – Petras Lipeika. Antrasis režisierius – Andrius Šiuša. Antrieji operatoriai: Vytautas Survila, Vladas Kriaunevičius. Montažas – Ona Diržytė. Grimas: V.Sapkaitė, V.Vitkutė. Dekoratorė -- D.Dičiūtė. Asistentai: režisieriaus – M.Bilinskaitė, S.Tamulionytė, L.Janukėnienė, operatoriaus – A.Kriaunevičius, dailininko – R.Krištapavičiūtė. Vyriausiasis konsultantas – milicijos generolas majoras S.Lisauskas. Konsultantas – A.Kalina.
Vaidina: milicijos kapitoną Liudą Grigonį – Borisas Borisovas, Tomą Vizbarą, trenerį („Maestro“), – Jurijus Kamornas, Sabiną – Vaiva Mainelytė, Roką Blažį – Arnis Licitis, Mariją, jo žmoną – Audronė Meilutytė, Albertą Žitkų – Antanas Gabrėnas, Vytą Mozūrą – Sigitas Račkys, pulkininką Rakauską – Uldis Lieldidžas, fotografą „Karbą“ – Michailas Jevdokimovas, Polį – Vytautas Grigolis, Astą – Rasa Kirkilionytė, jos motiną – Aldona Jodkaitė, Vaškelį, instituto direktoriaus pavaduotoją, – Algirdas Venskūnas, teisėją – Kazimieras Vitkus, inžinierių-teisiamąjį – Vladimiras Jefremovas, Reginą, laboratorijos vedėją, -- Nijolė Lepeškaitė, tardytoją – Henrikas Kurauskas, tarėją -- Regina Zdanavičiūtė, docentą -- Rimgaudas Karvelis, dėdę Mykolą, sargą, -- Edvardas Kunavičius, ekspertą -- Algimantas Mažuolis, Ziną -- Kristina Gudonytė, pulkininko sekretorę -- Nijolė Narmontaitė, budintį milicininką -- Gediminas Girdvainis, metrdotelį -- Vytautas Rumšas, fotoateljė darbuotojas: Marija Dičpetrytė, Dalia Overaitė; Saulius Bareikis, Dalia Brenciūtė, Olegas Ditkovskis, Arūnas Storpirštis, Jonas Lalas, Danutė Dirginčiūtė, Irena Žitkutė, Vytautas Dumšaitis, Eduardas Pauliukonis, Eimutis Braziulis, Aleksas Jonikas, Otonas Laniauskas, Vladislovas Radvilavičius, Antanas Selkalis, Algirdas Ničius ir kt.
Detektyvas.
Turinys: Prologe vyksta teismas. Inžinierius apiplėšė gamyklos kasą, kad grąžintų kortų skolą. Teisme jis kategoriškai atsisako paminėti lošimo partnerių vardus, viską prisiima sau. Milicijos kapitonas Liudas Grigonis drauge su draugu Roku ir būsimąja žmona Asta rengiasi vestuvėms, Rokas net lieka nakvoti. Tą naktį kažkokie du žmonės su skarelėmis ant veidų įsibrauna į mokslinį institutą, nušauna aliarmą pakėlusį sargą, bet, kaip matyti iš rytą vykstančio tardymo, visi brangiausi platininiai įrankiai – vietoje. Instituto atstovas Vaškelis, besirengiantis į kruizą po Viduržemio jūrą, ragina Grigonį, kuriam pavesta ši byla, bijosi prarasto prestižo, nes institutas „žinomas Europoje“. Įtraukiami nauji personažai: buvęs regatų čempionas Tomas Vizbaras ežere gelbsti pavargusią gražuolę Sabiną, nuplukdo ją į salą, kurioje lošiama kortomis. Po vestuvių į bylą paniręs Grigonis gauna informaciją apie kriminalinę savo draugo Roko, dirbančio institute staliumi, praeitį ir piršto atspaudą, paliktą ant laboratorijos stiklinės. Rokas viską neigia: jis miegojęs pas Grigonį ir naktį niekur neišeidinėjęs. Vakare Sabina ir Tomas šoka restorane, prie jų ima kibti trys agresyvūs jaunuoliai; Tomui drastiškai apginus merginą jie (ir liudininkas Rokas) patenka į miliciją. Pagaliau Rokas sutinka bendradarbiauti su Liudu, jis susitinka su barzdotu fotografu ir prašo kontakto su kažkokiu Maestro. Tuo tarpu Sabina pasikviečia naująjį pažįstamą Tomą į „neutralią zoną“, inteligentišką dėdės Žitkaus kompaniją, kurioje vyksta kortų lošimas. Įsitraukęs Tomas skolinasi iš Žitkaus pinigų, užstatu palikdamas revolverį. Fotografo ir Roko susitikimus kažkas fotografuoja; jų keliai veda į tą patį institutą, prie seifo.
Antroji serija prasideda nuo skandalo milicijoje, nes platina vis dėlto dingo. Pulkininkas Rakauskas nušalina nuo bylos Grigonį, paveda ją Mozūrai. Roko Blažio niekur nėra, nei darbe, nei namie. Sekdamas įtartiną fotografą, Grigonis savarankiškai išvažiuoja traukiniu, išsėda kažkokiame kaimelyje, čia, kaimo pirkioje, randa Roką, prisipažįstantį: „Išsigandau“, bando atremti fotografo ir žudiko Polio užpuolimą. Tomas praleido naktį su Sabina, iš ryto prisipažinėjančia, kad Žitkus jai – joks dėdė, ji tiesiog už pinigus vedžioja į jo namus turtingus žmones, kuriuos galima aplošti. Po susidūrimo su „dėde“ Tomas susitinka fotografą ir Polį; tik tada išaiškėja, kad jis čia svarbiausias – „Maestro“. Grigonis neva priima Maestro pasiūlymą padėti dar vienoje avantiūroje, po kurios jie dingsią iš Lietuvos. Pabėgęs iš kaimo Rokas eina į miliciją, prašo gelbėti jo draugą kapitoną, o šis su nusikaltėliais įsibrauna į Žitkaus namus, randa ten deficitinių vaistų, aukso, kortas „permatančius“ akinius, pagaliau – labai stambią valiutos sumą ir Tomo revolverį. Iš mašinos su nusikaltėliais Grigonis iššoka. Dabar visa Vilniaus milicija ieško balto „Žiguliuko“ ir jo keleivių – pas Sabiną, bet ten randa tik jos, matyt, eilinį meilužį Vaškelį, Žitkaus žmonos name, iš kurio spėjo pabėgti tik Tomas-Maestro. Jis ir Grigonis sustoja nuošalėje, ima naudoti egzotiškų kovų būdus, bet, milicijai privažiuojant, storas Grigonis, kad ir keista, laimi. Pas tardytoją Rokas reabilituojamas, o nusikaltėliai – ir gauja, ir individualistas Žitkus gaus, ką nusipelnę. Vilnius vėl gyvena ramiai.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1983.12.24; Literatūra ir menas, 1983.11.19; Savaitės ekranas, 1984.03.23; Kinas, 1982, №6, 5-6 p.; Švyturys, 1982, №13, 28 р.; Советская культура (Москва), 1984.01.31 (А.Аронов).
Komentaras: Panašu, kad „Lošimas be kozirių“ kurtas pagal vadinamąjį socialinį užsakymą. 9-ojo dešimtmečio pradžioje sovietinės milicijos autoritetas buvo jau visai kritęs, tada plačiausiai įsitvirtino ir niekinanti jos pravardė „mentai“, taigi 1980-asiais „Mosfilme“ pasirodė iškart liaupsinanti mentus dilogija „Petrovka, 38“, „Ogariovo, 6“, panašūs filmai – kitose studijose, o Lietuvoje – ši Maskvos užsakyta juosta. Kadangi scenarijų režisierius A.Kundelis rašė drauge su milicijos darbuotoju P.Šatkum, besirėmusiu savo praktikos prisiminimais, atrodo, iš kūrinio galėjai laukti tam tikro autentiškumo. Deja, nors panašių nusikaltimų yra buvę, daugelis scenų filmuota realiuose interjeruose, visuma sudaro tam tikro nuobodaus karnavalo įspūdį. Reti bandymai pagyvinti veiksmą įdomesnėmis charakteristikomis, dialogą -- deja, „mediniu“ humoru (Tomas: „Nesu nei grafas Montekristas, nei Štirlicas, netgi ne Donatas Banionis“) savo tikslų nepasiekia.
Pagrindinė režisieriaus klaida buvo pakviesti superteigiamo herojaus, milicijos kapitono Grigonio vaidmeniui niekam nežinomą, ir vėliau nepadariusį karjeros rusų aktorių, reto banalumo Borisą Borisovą. Neva gražus, neva vyriškas, neva protingas, neva humaniškas Grigonis iš esmės yra joks, o kadangi jis dalyvauja kone kiekviename epizode, filmas taip ir plūduriuoja apytikrių sprendimų baloje. Neįdomu stebėti ir tiesiog visai kvailą Vaivos Mainelytės Sabiną. Kur kas įdomiau savo vaidmenis kuria kiti kitataučiai aktoriai – rusas Jurijus Kamornas (galantiškas ir agresyvus Tomas), dažnai Lietuvoje vaidindavęs latvis Arnis Licitis: jo susipainiojęs gyvenime Rokas kelia simpatijų, nors esminė mintis, susieta su šiuo personažu, – kad sovietų milicija visada padės tegul kartą ir paslydusiam žmogui – yra iš principo netikra, dirbtinė.
Dirbtinė ir pagrindinė idėja, kad nusikaltimai – tai tobulos sovietų teisėsaugos sistemos „pavieniai atvejai“. Įvilkta į painaus, ne visada logiško detektyvo rūbą, negrabiai painiojanti žiūrovų pėdsakus (vienu metu gali pagalvoti, kad pagrindiniai nusikaltėliai yra trys jauni chuliganai), juosta „Lošimas be kozirių“ buvo gana plačiai žiūrima, bet – vien tik dėl žanrinio kino deficito.
® Saulius Macaitis
Susijusios naujienos:
