Rodo „Kino pavasaris“. Apie vertikalės ilgesį („Marinos namai“)

Filmas apie Arsenijaus Tarkovskio dukterį ir Andrejaus Tarkovskio seserį ne vienam lietuvių žiūrovui, jaučiančiam aukštosios rusų kultūros alkį, turėjo atsirasti būtinų pamatyti filmų sąrašo pradžioje. Tarkovskių pavardė intriguoja, daug žada, savaime yra dvasinio peno garantas. Tačiau iš šio filmo neverta tikėtis Tarkovskių kūrybos studijos. Ne veltui Vilniaus knygų mugėje režisierė paklausta, ar filme bus kalbama apie filmus ir eilėraščius, atsakė, kad tikrai ne, nors filmo herojai daug pasakojo apie Arsenijų ir Andrejų Tarkovskius.  Dėl techninių kliūčių tada taip ir nepamačiusių filmo žiūrovų tarpe kilo lengvas šurmulys – o kaip gi galima kalbėti apie Tarkovskius ir aplenkti  jų kūrybą, kodėl nepapasakojus, kaip buvo kuriamas „Veidrodis” ar „Nostalgija” ? Atsakymas - visai čia pat.  

Po kelių savaičių "Kino pavasaryje" pagaliau pamačius „Marinos namus”, visų pirma, kilo mintis, kad šis filmas ne tik priartina prie Arsenijaus ir Andrejaus Tarkovskių kūrybos - pažintis su rašytoja Marina Tarkovskaja ir kino kūrėju Aleksandru Gordonu suteikia dvasinį pakylėjimą, palieka širdy ramybę, tylų džiaugsmą, kad dideli žmonės yra visai arti ir tokie paprasti. Tai viena tų retų galimybių pažvelgti iš arčiau į rusiškosios inteligentijos tradiciją, suprasti, kad ji buvo ir bus svarbiausia šalies gyvastis, kurianti tam, kad išgyventų. Todėl Marinos Tarkovskajos kukli, tačiau tvirta asmenybė tampa ypatinga figūra, ji yra šios tradicijos tąsa ir saugotoja. Po artimųjų mirties pajutusi pareigą ir norą išsaugoti savo tėvo ir brolio šviesų atminimą, ji jau 20 metų leidžia knygas apie jų gyvenimą ir kūrybą. 2010m. buvo išleista jos atsiminimų knyga “Atspindžiai veidrodyje”. Tais pačiais metais Lietuvoje “Meno avilys” surengė renginių ciklą „Įamžintas laikas“ skirtą Arsenijaus ir Andrejaus Tarkovskių kūrybai. Renginiuose dalyvavo ir Marina Tarkovskaja su vyru. Kadrais iš poezijos skaitymo Lietuvoje ir prasideda Dali Rust filmas „Marinos namai“.

Režisierė Marinos ir Aleksandro namuose Maskvoje bei vasarnamyje Tarusoje svečiavosi nebe pirmą kartą. Dviejų moterų draugystė tęsiasi jau daugiau nei 15 m. Režisierė sako, kad savanoriškai besikapstydama Marinos soduose ji dažnai matydavo filmuoti atvykstančius televizijos ir kino žmones, kalbėdama apie savo brolį ir tėvą, Marina Tarkovskaja neretai  susigraudindavo. Dali Rust negalėjo susitaikyti, kad visose laidose ir dokumentiniuose filmuose Marina vaizduojama liūdna ir kenčianti, nors iš tiesų ji tokia nėra. Supratusi, kad niekas kitas to nepadarys, ji ir ėmėsi šio filmo, kur Marina, kalbant A. Gordono žodžiais – yra žmogus legenda, arba uola, arba neaprėpiami laukai, lygiai tokia - kokie buvo ir jos artimieji.

Dali Rust savo kūrybai, o iš jos pokalbių matyti, kad ir gyvenimui, atspirties ieško savo filmų herojų ilgaamžėje patirtyje. Panašu, kad režisierę neramina ir kurti verčia visai ne visais laikais madingas klausimas,  - kodėl žmogus gyvena? Jai kur kas labiau rūpi kaip?  Tai matyti ir jos 2011 m. dokumentiniame filme „Nadiežda“. Ieškodama išminties, tvirtybės ir ramybės ji tuomet pasibeldė į 80-metės moters duris. Ant aukšto kalno mažame kambarėlyje gyvenančios senolės kasdieniuose darbuose ji rado atsakymų. Skaityti ir rašyti niekada nemokėjusi vieniša moteris per gyvenimą yrėsi vedama intuityviai atsirenkamų vertybių, kurios gyvenime nebuvo įvertintos. Filme svarstoma apie mirtį, klausiama, ar šiandien pagal gamtos ritmus ir dėsnius gyvenantis, prie kintančio laiko neprisitaikantis žmogus yra pasmerktas vienatvei? 

Filme „Marinos namai“ režisierė taip pat klausia „kaip?“, stebi harmoningą garbaus amžiaus sulaukusios poros kasdienybę. Kamera fiksuoja paprastą menininkų buitį, siekiama šią, kažkokiu mistiniu šydu apgaubtą šeimą pavaizduoti kuo paprasčiau, žemiškame dabarties kontekste, todėl filme nesistengiama poetizuoti jų būties, čia egzistuoja banalybes transliuojanti televizija, kompiuteris, kasdieniškos derybos turguje, nesėkminga eglutės paieška naujųjų išvakarėse ir šventinių puošmenų kičas. Su prisiminimais nebesutampantys šiandieninės Maskvos vaizdai. Tačiau filme ryškiausia - tvirta herojų laikysena ir jų bendro gyvenimo harmonija. Viską į vietas sudėlioja meilės ir pagarbos kupini žvilgsniai, Aleksandras Gordonas sako: „Ir viskas visgi yra taip, kaip ir turėtų būti“. Santykis su naujuoju pasauliu žavingai atsiskleidžia scenoje, kur Aleksandras ir Marina, po ilgų ieškojimų radę Pirmąjį Rusijos televizijos kanalą ir pakėlę šampano taurę klausosi naujametinio sveikinimo: Marina ragina kantriai išklausyti  – visgi sveikina respublikos prezidentas, Aleksandras kritikuoja žmoną,  – juk tai gėda!

Pagrindinė filmo dramaturginė intriga – kaip jaučiasi moteris, gyvenusi didžių kūrėjų šešėlyje? Iš pradžių baisu, kad Marinos akyse nesuspindėtų nuoskaudos krislai. Režisierės pozicija aiški nuo pat pirmųjų kadrų – ji žavisi savo heroje, ją laiko autoritetu. Žmogumi - milžinu ją laiko ir vyras, tačiau – kaip visada jautėsi ir jaučiasi ji pati? Ką Marinai  reiškia daugiau nei 20 metų, paskirtų išsaugoti savo artimųjų atminimui? Kodėl Marinos Tarkovskajos, puikios rašytojos, talentas atsiskleidė tik iš gyvenimo pasitraukus Arsenijui ir Andrejui Tarkovskiams? Čia prabylama labai paprastai ir atvirai. Marina cituoja knygos „Veidrodžio šukės“ recenzijoje pasirodžiusį komentarą: „Nenuostabu kad Marina Tarkovskaja šeimoje buvo vadinama pelyte, manau, dėl to, kad ji buvo pilka ir be jokio talento “. Marina nusišypso: visgi knyga buvo puikiai įvertinta - juk negali būti, kad žmogus neturintis jokio talento galėtų kažką panašaus parašyti. Pelyte ji buvo vadinama visai ne dėl savo pilkumo, tik dėl smulkumo ir pastabumo.

Dali Rust „Marinos namuose“ bando perteikti  jos pačios pristatyme kelis kartus pakartotą teiginį – tai namai, į kuriuos visuomet traukia sugrįžti. Marina ir Aleksandras – šilti ir paprasti, tai tie žmonės, kurie, nors ir netapo „didžiaisiais“, visada buvo šalia ir buvo nemažiau svarbi inteligentijos dalis.  Tokie namai sovietmečiu egzistavo ir Lietuvoje - į knygų mugės pristatymą pakviesta rašytoja Vidmantė Jasukaitytė pasakojo apie savo šešurą Karolį Dineiką, kurio namai Druskininkuose kadaise traukė inteligentus iš visos Sovietų Sąjungos. Jis sukūrė ir įteisino psichofizinę treniruotę, tais laikais vienintelį legalų dvasios gydymo metodą. Vienas geriausių Karolio Dineikos bičiulių ir pacientų buvo Arsenijus Tarkovskis. Visi šie žmonės laiko Vidmantės Jasukaitytės vadinamą „vertikalės tradiciją“, būtent jos išsiilgusi režisierė Dali Rust turbūt dar ne vieną kartą trauks jos ieškoti Marinos namuose, būtent tai ir daro filmą „Marinos namai“ vertingu ir įdomiu. Trumpas prisilietimas prie tradicijos, prie namų, kur kadaise viešėjo ir rusų poetė Marina Cvetajeva, ir prie tų žmonių, kurių apsuptyje buvo sukurti svarbiausi meno kūriniai, padeda geriau suprasti Tarkovskių kūrybą.