Po premjeros "Kino pavasaryje". Ar verta grįžti į ūkų lankas? („Dzūkijos jautis“)

Kartais juokaujama, kad lietuvių kinas yra plynė, medis, kelias ir arklys. Tai – nepiktas stereotipas, kurį prisiminti leido šių metų „Kino pavasario“ metu pristatytas režisieriaus Lino Mikutos dokumentinis filmas „Dzūkijos jautis“ (2012).

Filmas pradedamas kelionės motyvu – kamera į „vidurį niekur“ (Dzūkijoje esantį Miškinių kaimą be jokių skiriamųjų ženklų) traukia ūkanotų laukų apsuptu keliu. Tada – ilgas kadras, lėtai pieva žingsniuojantis filmo herojus, vienišas medis ir keli besiganantys arkliai. Vėliau – užšalusioje kūdroje girdoma karvė. Taip, kad net galima skaičiuoti jos gurkšnius. Žodžiu – neskubaus ritmo lydima bundančio kaimo poezija. Abejonių nekelia tai, kad „Dzūkijos jaučio“ kūrėjai puikiai išmoko chrestomatinių lietuvių poetinės dokumentikos erdvių konstravimo pamoką – turbūt beveik pusė valandą trunkančio filmo epizodų yra gryniausias lietuviškos poetinės dokumentikos tradicijos koncentratas. Vizualumas, tiesa, ir yra stipresnioji filmo pusė. Filmo operatorė Kristina Sereikaitė turi talentą „prisijaukinti“ erdves ir tuos, kurie jose gyvena. Nepastebimai, kantriai ir atsargiai (ar net intymiai, jei kalbėsime apie filmavimą herojų namuose). Ko verta vien finaliniuose kadruose į eilę lyg paprašyta išsirikiavusi stirnų banda? Tad, nors ir paradoksalu, būtent kinematografinis „Dzūkijos jaučio“ ekskursas į senąsias poetinės dokumentikos erdves tampa kūrėjų veikiausiai net neplanuotu papildomu filmo „raktu“.

Dar sovietmečiu lietuvių dokumentinio kino režisieriai Robertas Verba ar Henrikas Šablevičius poetizavo ūkuose paskendusią Lietuvą. Jie gręžėsi į sovietinės realybės nesužalotą kaimą, juostoje įamžino ir kvietė išsaugoti senųjų Lietuvos gyventojų vertybes ir pasaulėjautą. Kartu savyje šie filmai talpino metaforišką žinutę, būdingą savam laikmečiui. Bet laikas juk nestovi vietoje? Štai čia ir iškyla klausimas apie temos aktualumą. Kiek pamenu, lietuvių kaimas nuosekliai griuvo (ar buvo griaunamas) nuo R. Verbos „Paskutinės vienkiemio vasaros“ laikų iki Algimanto Puipos „Amžinojoje šviesoje“ į monolitinį daugiaaukštį įmūrytos trobos. Ir tai vis dėlto buvo adekvatūs savo laiko kūriniai. Puikiai suprantamas režisieriaus noras sugrįžti į kaimą ir kasdienybėje ieškoti to, kas kaime liko pozityvaus, gal net kiek pasakiško. Tačiau „Dzūkijos jautyje“ pasigedau pagrindinės minties raidos. Kokią naują „žinutę“ neša filmas ir kuo ji svarbi? Atrodo, kad viskas, kas yra pasakoma filme, jau iš anksto buvo apibrėžta pačios filmo temos – nykstančio kaimo ir seno žmogaus, kuris vis dar balansuoja „ant ribos“, istorijos.

Savo pagrindiniu herojumi filmo kūrėjai pasirinko sunkiai nusakomo amžiaus kaimo gyventoją Joną. Arba tiesiog jautį, kaip jį dėl jo jėgos vadina vietiniai. Sudėtinga būtų Joną pavadinti kaimo šviesuoliu, nors „puse kojos“ jis tikriausiai vis dar priklauso patriarchališkajai kaimo tradicijai. Galima spėti, kad Jonas yra vienas tų žmonių, kuriuos pažįsta „visas kaimas“. Jis gyvena medinėje trobelėje kartu su žmona ir motina. Vertina gimtąją žemę. Darbus tiek atvykėliams, tiek vietiniams, padeda atlikti pačius įvairiausius, kaip ir priklauso tikram senojo kaimo gyventojui: pjausto malkas, skerdžia kiaules, net kasa kapo duobes. Siekiama atskleisti ir herojaus charakterio daugialypiškumą: šalia išgertuvių su vietiniais – ir švelnus žmonos plaukų kirpimas. Vis dėlto net ir filmuotas su meile bei, neabejoju, įdomus patiems filmo kūrėjams, herojaus portretas neatrodo išpildytas. Nežinia, ar tam įtakos turėjo medžiagos atranka, ar tai, kad herojus vis dėlto „neatsivėrė“? Vietoje savarankiškai veikiančio veikėjo Jonas taip ir lieka įrankiu, atliekančiu filme jam numatytą funkciją – pabūti „tarpininku“ tarp menamų seno ir naujo, bei visų kitų teigiamų ir neigiamų dichotomijų.

Režisieriui rūpi lietuviško kaimo kaita. Kamera fiksuoja kaimo gyventojų kasdienybę. Skirtumus tarp tų, kurie atvyksta čia vasaroti (pastarųjų grupę, tiesa, atstovauja vienintelis sveikuoliškų intencijų turintis daktaras), ir tų, kurie čia nuolat gyvena. Šeimynines šventes, išgertuves, kiaulės skerdynes ir kitus buities darbus. Spėja nufilmuoti ir laidotuves. Tačiau net ir čia, tarp, atrodytų, svarbiais turėjusių būti įvykių ir charakteringų personažų, kertinė scena – paprasčiausias Jono ir jo žmonos nebylus malkų rinkimas greta senos sugriuvusios trobelės.

„Dzūkijos jautis“ sugrąžino į tokią erdvę, kokią kadaise modamas ranka paliko „Kelionės ūkų lankomis“ siauruko vairuotojas. Tik sugrįžus paaiškėjo, kad sugriuvo senieji namai, pasikeitė gyventojų kartos ir pro trobelių langus nebežvelgia nuo pradžios pasaulio gyvuojantys šviesių veidų šimtamečiai. Už tai liko plynė, kelias, medis ir arklys. Ir Šablevičiaus stirnelės. Tik ar verta buvo grįžti?