Po premjeros „... pavasaryje“. Už užvertų koridoriaus durų („Begalinis koridorius“)

Šiųmetiniame „Kino pavasaryje“ įvyko pilnametražio filmo „Begalinis koridorius“ (režisieriai Andrius Brokas ir Mindaugas Urbonavičius, 2013 m.), skirto Kalnų Karabacho Chodžaly kaimo tragedijai, premjera. Lietuvos dokumentinio kino kūrėjai po truputį įveikia geografines gimtojo krašto ribas. Šis filmas - tai antrasis lietuvių bandymas kalbėti Kaukazo karinių konfliktų tema. Pirmasis, žinoma, yra 2011 m. režisieriaus Manto Kvedaravičiaus sukurtas ir ne vieną užsienio festivalių apdovanojimą pelnęs filmas „Barzakh“, skirtas Čečėnijos problematikai. „Begalinio koridoriaus“ pagrindine tema tapusi Chodžaly tragedija įvyko vieną 1992 metų vasario naktį. Armėnų vykdyti kariniai veiksmai privertė azerus palikti Chodžaly kaimą ir Agdamo miesto link patraukti kalnuose esančiu keliu. Oficialiai azerams buvo pažadėtas „laisvas koridorius“ – galimybė saugiai pasiekti savo kelionės tikslą. Bet daugiau nei pusės šimto kaimo gyventojų kelionė koridoriumi niekada taip ir nepasibaigė.

„Begalinis koridorius“ vertingas dėl retos, galbūt niekur anksčiau ir nenaudotos dokumentinės medžiagos, kurią surinko filmo kūrėjai. Armėnų pusėje dirbęs tuo metu dar tik žurnalistas Artūras Zuokas užfiksavo Chodžaly kaime jau įsikūrusius armėnus. Tuo tarpu „išjungta“ azero Saydo Agos kamera nufilmavo tragedijos aukų kūnų išgabenimą iš įvykio vietos. 

Pagrindinis filmo pasakotojas – karo žurnalistas Ričardas Lapaitis. Prieš dvidešimt metų Kalnų Karabache jis lankėsi kaip turistas. Jis tampa tragedijos liudininku ir įsitraukia į posovietinio Kaukazo karinių konfliktų tyrimus. Žurnalistas žiūrovą supažindina su vienu filmo herojų – azeru Valechu, kurį, tada dar jaunuolį, prieš dvidešimt metų sunkiai sužalotą pamatė ligoninėje. Valechą iš armėnų nelaisvės už baką benzino išpirko jo tėvas. Dar vieną kanistrą sumokėjo ir už „koridoriaus“ galo nepasiekusios Valecho žmonos kūną. Praėjus dvidešimčiai metų R. Lapaitis Valechą sutiko antrąkart. Tai – gražiausi filmo momentai. Mažos mažų žmonių istorijos, individualios ir kartu – visa apimančios. Tokių, kaip Valecko istorijų, - pilnas „koridorius“. 

Chodžaly tragedijos istorija yra aktuali. Ir, visų pirma, ji aktuali tiesiog bendražmogiška prasme, dėl prarastų sielų ir sužalotų likimų. Apie „didelį didelių ambicijų foną“ galima perskaityti istorikų ar politologų parašytose studijose. Kino mediumo stiprybė šiuo atveju slypi ten, kur žodžiai dažnai bejėgiai. Stebėjime, pažinime, kasdienėse žmogaus praktikose. Turbūt dėl šios priežasties galvodama apie M. Kvedaravičiaus „Barzakh“ visada prisimenu būtent sceną apie balinamas lubas – atrodytų – niekuo neypatingą veiksmą. Tačiau filme jis praauga „tik veiksmo“ rėmus.

Tikiu, kad ir „Begalinio koridoriaus“ kūrėjai turėjo intensijų papasakoti daugiau nei politinę istoriją, ar pristatyti medžiagą, galimai atskleidžiančią įvykio kaltininkus. Filmo pradžioje žuralistas R. Lapaitis važiuoja tuneliu. Tai – tradicinis kelio motyvas, liudijantis apie kelionę „gilyn“. Pasigirdus žurnalisto užkadriniam balsui jaučiama pretenzija į subjektyvų, o kartu – autorinį pasakojimą. Tačiau ir jis, ir pažadas žiūrovą vesti gilyn į istoriją greitai nutrūko. Viena esminių „Begalinio koridoriaus“ problemų yra ta, kad filmas kažkur „pametė“ savo režisierių, turėjusį visą medžiagą sujungti į vientisą, nuoseklų pasakojimą ir sudėti esminius kūrinio akcentus. Siužeto kūrimui reikalingus „namų darbus“ autoriai, žinoma, atliko – surado naratorių, tapusį istorijos „vedliu“, surinko unikalią vaizdo medžiagą. Pateikė šiek tiek žurnalistinio subjektyvumo, šiek tiek objektyvios(?) istorijos (anglų kalba pateikiami „svetimkūnai“ – faktai iš Kalnų Karabacho istorijos). Filmas savo formatu priartėjo prie televizijai skirto reportažo, o į žurnalistinio tyrimo priekį išsiveržė ne pradžioje akcentuotos individualios herojų istorijos, peraugančios į visų, išgyvenusių šį įvykį, patirtis, bet tragedijos kaltininkų paieškos. Galbūt dėl to visą filmą jaučiausi taip, tarsi stovėčiau už į begalinį koridorių vedusių durų, kurios taip ir nebuvo pravertos. 

Panašu, kad, nors dviejų herojų istorijos filme ir tapo „ašinėmis“, iki galo nebuvo išnaudota puiki proga pažinti žmogų istorijoje ir vice versa. Pirmoji jų – jau filmo pradžioje nuskambanti po dvidešmties metų vėl surasto Valecho istorija. Ką reiškia, kai tavo gyvybė kainuoja lygiai vieną kanistrą benzino? Antroji (ir kartu - turbūt viena jautriausių filmo scenų) - rusų karo žurnalistės Viktorijos Ivlevos-York susitikimas su azere Mehriban. Konflikto metu armėnų pusėje buvusi žurnalistė išgelbėjo naujagimę Mehriban dukterį. Susitikusios moterys apsikabina ir verkia. Tai kažkas sakralaus – be žodžių (jos viena kitos kalbos ir nesupranta) ir be skirtingų pusių. O dar ir kiek „netyčinis“ kadras - berniukas, pabėgėlių stovykloje glaudžiantis ožiuką. Kaip gyvena naujoji karta, kuri istorijos tiesiogiai nepatyrė, tačiau ir toliau jaučia jos pasėkmes? Kaip visi gyvena ir „apsivalo“ po to, ką patyrė? Erdvė alsuoja žmogiškomis tragedijomis, prisiminimais, o laikas vis eina į priekį. Štai čia ir norėjosi mažiau anglicizmų, daugiau paprasto žmogiškumo. Dažnai mažos istorijos būna svarbesnės nei privalomoji-šviečiamoji istorinė informacija.

Pasakodamas apie savo susitikimą su Valechu žurnalistas R. Lapaitis užsiminė apie (mano manymu – labai svarbią) galimybę per vieno žmogaus istoriją atkurti viso krašto tragediją. „Begalinio koridoriaus“ idėją galima vadinti įdomia, sveikintina, gražia ir naudinga. Vis dėlto gaila, kad filmo herojai liko tik norėtos papasakoti istorijos iliustracija.

Nuotraukose - filmo "Begalinis koridorius" kadrai: karo žurnalistės Viktorijos Ivlevos-York susitikimas su Mehribah, akimirka pabėgėlių stovykloje.

Filmo autorių archyvo nuotr.