Animacijos pasaulis. Lietuviškos lapės veda į Annecy – animacinio kino Meką

 „Animacija - menas be ribų“, - dažnai išgirstame iš kritikų, žurnalistų ir - neretai - pačių animatorių. Animacija turi kažką tokio, kas empirinėje vizualinių ir garsinių pojūčių plotmėje traukia dėmesį žymiai labiau nei bet kas kitas. Vienas garsiausių pasaulio animatorių Jurijus Noršteinas, mokęs mane Aukštuosiuose režisūros kursuose Maskvoje, apie animaciją yra pasakęs: „Nuo kurios akimirkos prasideda vaizdo ekrane fenomenas yra paslaptis. Kur tas pirmas taškas, kai jau galima sakyti – čia prasideda animacija? Nežinau. Tik žinau, kad pradžioje yra švarus popieriaus lapas, kitaip nei kuriant vaidybinį filmą, kur tokio lapo nėra... Ką čia aiškinti? Kad animacija – tai siaubingas menas, nes reikia kurti viską, nuo pirmos linijos baltame lauke iki paskutinio, smulkiausio garselio. Viskas sukuriama. Mums nieko neduota. Tame visas siaubas. Bet tame ir palaima. Tai, ko negali joks kitas menas. O darbas kuriant filmą vyksta intuicijos lygmenyje...ir pats aukščiausias  rezultatas pasiekiamas tada, kai visa tai tampa savęs ir supančių žmonių pažinimo ir supratimo būdu. Šiuo atveju menas įgyja lyg religijos charakterį. Laimės, kurią jūs patiriate, negalima palyginti su jokiu gerai sugalvotu „gegu“. Jums atsiveria kažkas tokio, kas darbo pradžioje buvo paslėpta. Ir tai jau praregėjimas,  turbūt panašus į nušvitimą, padarius mokslinį atradimą. Tai yra tas džiaugsmas, kuris retas, bet tikras – kūrybos džiaugsmas. Nepaisant viso alinančio darbo... Tame ir yra stebuklas. Stebuklas mokėti „atgaivinti“.

Mokyklos idėja “užvedė”

Animacijos meno stebuklas vis dažnesnis. Šiandien ypač padaugėjo galimybių animaciją taikyti ne tik kine, bet ir vizualinės komunikacijos srityje, reklamoje, įvairiose medijų formose ir šiuolaikiniame mene. Vystantis kompiuterinės grafikos galimybėms ir naujoms technologijoms, animacijos vaidmuo keičiasi. Būtent naujų technologijų dėka animacija tampa labiau priimtina individualiam kūrėjui ir vis patrauklesnė jaunimui. Lietuvoje animacijos specialybės mokykla dar labai jauna. 2002 metais Vilniaus dailės akademijoje (VDA) Fotografijos ir medijų meno katedroje buvo pradėtos dėstyti Animacijos studijos. Tuo metu mokiau animacijos “School of Visual Art” Niujorke. Fotografijos ir medijų meno katedros vedėjo prof. Alvydo Lukio pasiūlymas sukurti animacijos programą Vilniaus dailės akademijoje ,,užvedė“ mane. Tai buvo galimybė pasidalinti savo kūrybine, pedagogine patirimi su jauna karta ir įsteigti pirmą animacijos mokyklą Lietuvoje. Pirmieji studentai animacijos bakalauro studijas baigė 2006 metais. Iki 2012 metų išleistos keturios bakalaurų laidos. Džiugina individualus absolventų kūrybinis darbas, kurio rezultatai reprezentuoja ne tik patį animacijos kūrėją, bet ir jį parengusią aukštąją mokyklą bei Lietuvą.

Animacijos absolventai pristato savo kūrybą ir pelno apdovanojimus vietiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose (animacijos festivalis ANOBA; Berlyno festivalis; 10-asis tarptautinis Sichuan TV Festivalis „Auksinė Panda“ Kinijoje; festivalis „Sidabrinės gervės“; tarptautinis festivalis „Tindirindis“). O šiais metais pasiekė žinia apie ypač  svarbų įvykį Lietuvos animacijoje.

Lyderė stipriame kurse

VDA Fotografijos ir medijų meno katedros absolventės, jaunos animacijos režisierės Redos Tomingas (Bartkutės) debiutinis filmas „Kaltė“ (VŠĮ "Joni Art") pakviestas į didžiausio ir svarbiausio pasaulyje Tarptautinio Annecy animacinių filmų festivalio konkursinę programą. Kaltė” yra pirmasis lietuviškas animacinis filmas atrinktas į šio aukščiausio lygio festivalio  programą. Festivalyje Redos filmas varžysis kartu su dar 51 filmu iš viso pasaulio. Konkursinė programa atrenkama iš daugiau kaip 2500 animacinių filmų.  Tai, be jokios abejonės, vienas reikšmingiausių lietuvių animacijos įvertinimų tarptautinėje erdvėje per pastaruosius metus.

Animacinis filmas „Kaltė” pasakoja vienišos lapės istoriją. Lapė nori atsiriboti nuo ją supančio pasaulio, kad galėtų mėgautis į laisvę ištrūkusia savo kalte. Tačiau atsiskirti nuo visų ir visko nėra taip paprasta, ir filmo herojė patiria kaip aplinka kėsinasi į jos asmeninę erdvę. Lapės pasaulis pradeda byrėti, o Kaltė toliau stebi ir kankina savo šeimininkę neramiais sapnais. Lapė turi rinktis – beprotybė ar susitaikymas.

Reda Bartkutė 2010 metais apsigynė diplominį bakalauro darbą, kurio tema - sąmonės ir pasąmonės sąveika. Sukurtas animacinis filmas pavadinimu ,,Po” gavo aukščiausią įvertinimą,  buvo pripažintas geriausiu 2010-ųjų metų laidos animaciniu filmu. Darbas buvo padarytas labai profesionaliai, ir kėlė didelį susidomėjimą. Studijų metais R. Bartkutės darbai išsiskirdavo grafikos ir siužeto originalumu. Studentės darbai visada stebindavo per peržiūras. Stipriame kurse ji buvo lyderė. Naujo menininkės kūrinio ,,Kaltė” sėkmė  - tai dailininko, režisieriaus,  rašytojo darbo įvertinimas. Tai, kad menininkė pirmoji pralaužė ledus ir pateko į žymų Annecy festivalį, manau, yra logiška jos kūrybinio darbo tąsa.

Visomis prasmėmis – animacijos meno centras

Kas yra Annecy festivalis? Kodėl jis toks reikšmingas? Šįmet birželio 10-15 dienomis Prancūzijoje jau 53 kartą vyksiantis Annecy tarptautinis festivalis (Annecy festival international du film d’animation)  yra seniausias ir svarbiausias animacijos industrijos renginys ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje, sutraukiantis daugiau kaip 7000 akredituotų žurnalistų, studentų, dalyvių iš 80 skirtingų šalių.

Konkursinėse programose galima pamatyti retrospektyvas, kolekcijas, televizijos filmus, ilgametražius ir trumpametražius studentiškus filmus, autorinę ir komercinę animaciją.

Tradiciškai festivalis trunka vieną savaitę. Festivalio programoje daug dėmesio skiriama studentų animaciniams filmams. Yra įsteigtas atskiras prizas už geriausią studentišką kūrinį.

Tuo pat metu festivalio programoje vyksta ypač svarbus MIFA renginys. Tai profesionalių studijų ir televizijos kompanijų  prisistatymas – mugė. MIFA programoje pristatomi naujausi technologinai animacijos meno pasiekimai ir programinės įrangos naujovės. Čia organizuojama ekspozicija,  kurios metu stambiausios animacijos mokyklos supažindina su savo studijų programomis, vyksta kūrybinės dirbtuvės, galima įsigyti naujausios literatūros ir metodinės mokymo medžiagos. Festivalio metu rengiami susitikimai su animacijos kūrėjais ir pedagogais, užmezgamos profesionalios pažintys ir svarbūs kontaktai, dalinamasi įgyta patirtimi. 

Savo bibliotekoje, kuri veikia ištisus metus, Annecy festivalis kaupia didžiausią animacinio meno kolekciją ir metodinę literatūrą. Tai yra tikras animacijos meno centras. 

Daugiau kaip 50 metų vykstantis profesionalios animacijos festivalis Annecy yra tikra pasaulio animatorių Meka. Jis lyginamas su Kanais, bet skirtumas tarp Kanų ir Annecy yra didžiulis, nes Annecy yra jaunimo festivalis. Pagrindinis žiūrovas čia –  jaunimas, studentai besigilinantys į kino meną, medijas ir naujausias technologijas. Festivalis yra tarsi  kūrėjus ir žiūrovus traukiantis magnetas, nes jame dominuoja jaunatviška dvasia. Fantastiškas miestas festivalio metu yra lyg atviras ekranas. Peržiūros vyksta lauke, kavinėse, galerijose.  Visos miesto gatvės gyvena vien festivaliu.

Annecy tampa kino sale visą parą. Iki 11 vakaro visuose 8 miesto kino teatruose rodomi animaciniai filmai, o naktį triukšminga tarptautinė publika persikelia ant pievelės prie ežero – čia  iki ryto vyksta nekonkursinių darbų peržiūros.

Beje, geresnę vietą festivaliui sunku įsivaizduoti. Annecy yra tarsi miestas iš pasakos - su siauromis, akmenimis grįstomis gatvelėmis, senoviniais namais ir vandens kanalais, kurie kerta miestą visomis kryptimis. Ne veltui jis, išsidėstęs Alpių papėdėje prie Annecy ežero, vadinamas prancūzų Venecija. 

“Baubas” irgi ten buvo 

Giriuosi - nekonkursinėje programoje buvo rodomas ir mano filmas ,,Baubas”, bet apie patekimą į konkursinę programą visada tik svajojau. Kai studentei pavyksta labiau nei dėstytojui, džiaugiuosi ir kartu su studente, ir su mokykla.

Aš pats stengiuosi aplankyti festivalį kiekvienais metais. Pirmą kartą Annecy buvau gal prieš 25 metus. Jau pirmojo apsilankymo metu įsimylėjau miestą ir festivalio atmosferą. Čia kasmet susitinku draugus su kuriais teko dirbti Rusijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, JAV. Festivalio mylėtojų yra gausybė, nes atmosfera, kuria gyvena festivalis, užkuria kūrybai keliems metams į priekį, įkvepia. Festivalis - tai šventė ir lyg dovana sunkiai dirbantiems animatoriams.

Tegyvuoja Lapės! 

1999 m. Annecy festivalyje džiaugiausi, kartu su režisere Nilla Tystad ir prodjuseriu John Jacobson,  pristatęs norvegų ilgametražį animacijos filmą „Gurinas su lapės uodega“, kurį padėjo kurti ir mūsų, Lietuvos animatorių grupė.  Pats keisčiausias dalykas, kad  LAPĖ yra ir R. Bartkutės diplominio projekto bei naujo debiutinio filmo personažas. Galbūt, LAPĖ tapo mūsų talismanu, atvedė mus su Reda į Annecy? Tegyvuoja LAPĖS. 

Karaliauja ne statusai, o animacija

Teko būti 2010 m. festivalio 50-mečio jubiliejuje. Organizatoriai pakvietė ne tik jaunimą ir šiuolaikinius kūrėjus, bet ir tą kartą, kuri kūrė animaciją visus tuos penkiasdešimt metų. Buvo idomu stebėti „senukus“, kurie buvo pakviesti kaip garbės svečiai, ir jaunimą, kuris tik pradėjo kurti savo pirmus filmus. Tikrai demokratiška aplinka, ir visi bendrauja be jokių barjerų, statusų... Čia karaliauja tik animacija.  Teko susitikti ir bendrauti su daugeliu pasaulio animacijos žvaigždžių, įtakingiausiais prodiuseriais, su tokiomis garsenybėmis ir legendomis kaip Raul Serve, Todor Dinov, Bordo Dovnikovic, Gil Alkabetz, Frederic Back, Bill Plinton, Michel Ocelot, Renzo Kinoshita, Nicola  Majdak ir kiti. Daug kam šitos pavardės nieko nesako - visi mėgstam pažiūrėti trumpus filmus ir nelabai kreipiame dėmesį į ilgiausius titrus. Deja, nors  technologijos tobulėja, animacija kuriama sunkiai ir lėtai, darbas reikalauja  kantrybės ir atkaklumo. Kiekvienas filmas  kuriamas kadras po kadro - po vieną. Buvo laikai, kai tai buvo vienintelis festivalis, o dabar jis - vienas iš garbingiausių tarp šimto kitų.

Sėkmė skatinama lėktuvėliais 

Annecy publika yra ypatinga. Malonu, kad žiūrovai kino salėse nekramto spragintų kukurūzų ir negeria „kolos“ –  prieš visus seansus jie leidžia į ekraną popierinius lėktuvėlius. Jei lėktuvėlis nuskrenda iki ekrano, publika reaguoja audringais plojimais - sėkmė čia skatinama. Lygiai taip pat žiūrovai reaguoja į filmus, kurie pelno apdovanojimus. Išrinkti lyderius labai sudėtinga jau vien dėl didžiulės juostų žanrų, plastinės raiškos, tempų įvairovės. Bet paprastai apdovanojimus gauna tie filmai, kurie žymi naują aktualią kryptį, numato jos svarbą ateityje.

Nugalėtojais vis dažniau tampa juostos, kuriamos suaugusiems žmonėms. 2012 m. vieną pagrindinių prizų gavo rumunų režisieriaus Anca Damian ilgametražis filmas ,Kruliko kelias“ (filmas prieš kelis mėnesius rodytas ir Vilniuje – red.past.). Juosta pasakoja apie teisminį savivaliavimą, ji paremta realia tragiška  istorija.  Michaelos Pavlatovos erotiškas filmas tik suaugusiems ,,Tram“ gavo pagrindinį prizą trumpametražių filmų kategorijoje. Apdovanotas Danijos režisieriaus Johan Oettinger  filmas ,,Seven minutes in Warsaw Ghetto“ skirtas holokausto problemai. Būtina pasakyti tai, kad  šiuolaikiniame animacijos mene ryški dokumentinės animacijos kryptis. ,,Kokybė, daugiabriauniškumas ir ryškumas yra mūsų festivalio druska“, -  sako festivalio direktorius. 

O pastaraisiai metais pastebima ir kompromisų tarp autorinio bei komercinio kino tendencija - vis dažniau festivalyje laimi filmai, kurie geriau parduodami. Deja, tai duoklė šiuolaikiniam materialiam pasauliui. 

Atranda naujus vardus 

Festivalis diktuoja madas ir naujas tendencijas pasaulinėje animacijoje, atranda naujus vardus, kurie po dvidešimties metų gali tapti klasikais arba genijais. Kas pasikeitė Annecy festivalyje per paskutinius metus? Pasikeitė karta. Tai jaunimas, kuris įvaldė  naujas technologijas ir generuoja naujas idėjas. 

Faktas, kad Reda Bartkutė pirmoji Lietuvoje pateko į šią elitinę animacijos peržiūrą, gali tapti nauju etapu Lietuvos animacijos istorijoje. Naujos kartos menininkai, kurie ryškiai skiriasi savo mąstymu ir technologijų valdymu, teikia vilčių.

Menininkei Redai Bartkutei linkiu sėkmės, pergalės, kad jos filmas būtų įvertintas gausiame geriausių pasaulio filmų būryje. Pergalės animacijoje, kaip ir sporte, kelia visuomenės susidomėjimą, ir tikiuosi, kad animacijos žanro puoselėjimui bus skiriama daugiau dėmesio. Vis dėlto aktyviausias animacijos žiūrovas yra vaikai ir jaunimas. O tai mūsų ateitis. Animacija tikrai yra stebuklas.

Animacinių filmų režisierius Ilja Bereznickas 

Nuotraukose - legendinės Zagrebo animatorių mokyklos režisierius, Belgrado festivalio direktorius Nicola Majdak, režisieriai Ilja Bereznickas ir Nikolajus Bronzitas (1), animacinio filmo "Kaltė"  kadrai (1,5), "Kaltės" autorė animatorė Reda Bartkutė (3), animacinių filmų personažai Annecy gatvėse (4), groja festivalio svečių džiazbandas (6).

I. Bereznicko archyvo nuotr.