Kino teatre. Tėvyne, tu mano tėvyne...

Balandžio 5 d. sostinės „Multikino“ pristatytame naujame lietuviškame vaidybiniame ilgametražiame filme „Emigrantai“ įsiminė vienas dialogas, gan tiksliai nusakantis tiek filmo režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Justino Krisiūno, tiek šio teksto autoriaus profesinę būseną.

Merginai sužinojus, jog ji pateko į TV šou „Būk madingas“, vyksta jos ir vaikino pokalbis:

– Reikia originalios idėjos.

– Šokit!

– Bet mes nemokame šokti!

Kiek pati idėja šokti jau ir taip iki silpnaprotystės nušokdintoje lietuviškoje televizijoje yra įdomi ar originali – ne taip ir svarbu. Kur kas svarbiau, kad nemokąs „šokti“ prieš premjerą prisipažino filmo režisierius. Dėl to paties prisipažįstu ir aš.

Ko reikia norint šokti? Sakyčiau, muzikos ir partnerio. Tad jei jau kokį penkmetį viešajame diskurse nenutylančias raudas dėl tuštėjančios šalies ir nykstančios tautos laikysime pakankama prielaida kalbėti apie šiokį tokį muzikinį foną, tai beveik vien Rokiškio Jaunimo teatro kolektyvo entuziazmo dėka kino teatrų sales pasiekęs „Emigrantai“ turėtų būti visai neprastas šokio partneris.

Filmo siužetas – neįmantrus. Nedideliame miestelyje gyvena vienuoliktokė mergina Monika. Jos tėvai – vietiniai inteligentai. Ten pat gyvena ir jos vaikinas Linas (arba Lynas, kaip jį vadina Monika). Lino tėvai – juodadarbiai emigrantai. Turi jiedu daug draugų, kurių vieni svajoja rasti turtingą sutuoktinį, kiti – tiesiog dykaduoniauti, treti – siekti karjeros Londone, dar kiti – iš šio svajų miesto sugrįžta. Su močiute gyvenantis muzikantas Linas nenori draugų prarasti, tad rengia įvairias protesto akcijas ir koncertus, raginančius neišvykti. Tačiau galiausiai, tėvui netekus darbo ir sulaukus pasiūlymo iš pažadėtojo Londono, išvykti (ir kas būtų pagalvojęs!) tenka jo mylimajai Monikai. 

Nesu tikras, kodėl ikipremjeriniuose interviu ir filmo aprašyme buvo nuolat spekuliuojama emigracijos problema. Apskritai, net ir labai norėdamas, negaliu prisiminti nė vieno per pastaruosius trejetą metų Lietuvoje sukurto kino, teatro ar literatūros kūrinio, kuriame ši tema plėtojama bent kiek giliau nei pasitenkinant nesunkiai nuspėjamomis „gerai – blogai“, „juoda – balta“ priešpriešomis. Ne ką toliau nukeliavo ir „Emigrantų“ kūrybinė komanda, akivaizdžiai supriešinusi bene kas penkias minutes ekrane praplaukiančius žalių parkų, krištolinių ežerų, palaimingai besišypsančių, dainuojančių žmonių Lietuvos vaizdus ir pergrūstas, tamsias Londono priemiesčių kemperių džiungles su girtaujančiais ir rasistinius anekdotus skaldančiais jų gyventojais. 

Tačiau kaip iš viso kalbėti apie tokį kolosalų, aibę priežasčių, pasekmių ir raiškos formų apimantį fenomeną kaip emigracija? Nori nenori, į probleminį lauką įsiveržia archetipinė „čia versus ten“ opozicija. Todėl, kad suvoktume, kas, kaip ir kodėl vyksta ten, būtina išsiaiškinti, kaip apibrėžiama erdvė, esanti čia. 

Štai J. Krisiūno filmui dar neįpusėjus, vietinių verslininkų, elgetų ir šiaip popilkių tipelių apspistas jaunuolių kvartetas dainuoja protesto dainą, kurios tekstai ragina „nevažiuoti, nedaryti klaidos, nepalikti tautos“, nes „čia tavo namai, čia dainuojam smagiai, čia tavo draugai“. O sugrįžęs sūnus paklydėlis Feliksas po laukinio nepilnamečių, o gal net mažamečių (?!) „tūso“, nedaug kuo nusileidžiančio vulgariausių JAV reperių vaizdo klipų orgijoms (alus, viskis, vėmalai, jacuzzi, į bikinius įsispraudusios mokinukės ir į jų ne itin tyrą grožį besikėsinantys pusnuogiai mokinukai), pamiršęs idiotišką neva britišką šveplavimą, moko savo provincialus draugus, jog svarbiausia Lietuvoje – kalba, gamta, draugai ir maistas (aišku, išklausiusi būtį ir nebūtį patyrusio draugo moralo, pajutusi ant lūpų medaus ir kraujo skonį bei pritariamai pakinkavusi galvomis jaunoji kompanija išsirengia į... piceriją).

Dar vienas čia netikėtai randasi ekrane pasirodžius „falšyvu“ slavišku akcentu aukštaičiuojančiam Olgos personažui. Olga, aišku, reprezentuoja čia gimusios ir čia užaugusios rusaitės, iš principo kiek kvailokos ir iš to paties principo nenorinčios mokytis taisyklingos lietuvių kalbos tipažą (lyg kuris nors kitas jaunuolis kalbėtų normine lietuvių kalba). Šios veikėjos kinematografinės egzistencijos esmė – su tariamu rusišku ekspresyvumu lietuvių literatūros mokytojai lyg pro dantis iššvokščiamas Salomėjos Nėries eilėraštis „Tėvynei“. T. y. matuškai Rossijai. Remiantis paviršine „Emigrantų“ logika, išeivis Feliksas ir „ateivė“ Olga lyg ir turėtų tapti tais komiškais elementais, leidžiančiais šiek tiek atitrūkti nuo ir taip ne pernelyg intriguojančio istorijos dramatiškumo. Tik kažkodėl šių personažų apsireiškimas tampa ne ką smagesnis nei pralinksmintų, tarkime, koks ekrane pasirodęs šokantis čigonas, gobšus žydas, lėtas estas ar latvis su žirgo galva.

Tačiau bene ryškiausiai ir, tarkime, logiškiausiai filmo kūrėjų pozicija deklaruojama jaunojo patrioto Lino lūpomis. Jei vieniems personažams emigracija tėra išvyka ar nuotykis, o kitiems – išvarymas, evakuacija, tai Lino atveju čia ir ten kone transformuojasi į šiapus ir anapus. Emigracija tapatinama su netektimi, beveik su mirtimi. Tačiau kyla asmeniniu patyrimu pagrįstas klausimas: o kas būtų, jei Monika tiesiog būtų priversta kraustytis ir išeiti mokytis į kitą mokyklą ar išvažiuotų studijuoti į kokį kitą Lietuvos miestą? Juk ir tokiu atveju keistųsi viskas: pradedant gyvenamąja vieta, baigiant draugų ratu, pomėgiais ir interesais. Galiausiai, ar tikrai daug ilgiau trunka ir brangiau kainuoja nuskristi iš Londono į Vilnių, ar nuvažiuoti iš Rokiškio, tarkime, į Klaipėdą? Nebūčiau dėl to tikras. Todėl Lino pyktis, o ir filmo autorių, kaip skelbta spaudoje, „protestas prieš tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje“ atrodo, švelniai tariant, mažai kuo pagrįstas. 

Visi dramaturginiai neatitikimai lyg ir savaime teigia, jog ši filmo autorių geltonai žaliai raudona lietuviška idilė tėra tik regimybė, nors ja tikima be didesnių abejonių. Bet jei šiuo atveju nepaisysime emigracijos problemos kaip nepakankamai dramaturgiškai motyvuotos, jei atmesime bent ketvirtadalį kiek daugiau nei septyniasdešimt minučių trunkančio filmo užimančius idiliškus Rokiškio vaizdus, liks tik trumputis ir niekuo neypatingas pasakojimas apie du draugus, kurie dėl tam tikrų priežasčių buvo priversti išsiskirti. Nežinau, ar tai paguostų filmo kūrėjus, bet visai neseniai kur kas labiau patyrusių menininkų Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ atrasti teminiai klodai buvo ne ką turiningesni. Tiesa, „Išvarymas“ – tai kokybiškas ir dinamiškas pusšeštos valandos trunkantis roko koncertas.

O „Emigrantai“, vis dėlto, pokvailis filmas. Ir tam tikra prasme nepakaltinamas.

Juk tarsi ir negalima teisti mėgėjų už tai, kad scenarijus neprofesionaliai parašytas, kad jame apstu loginių spragų bei dramaturginių klaidų, nederėtų pykti dėl to, kad rokiškėnai bent kokį trečdalį filmo užpildo panoraminiais ar iš paukščio skrydžio filmuotais Rokiškio dvaro ir parko vaizdais, nesmagu būtų prikišti, kad stambiu planu ekrane rodomi vaidintojai yra neišvaizdūs, kad matosi kiekvienas spuogelis ar kitoks odos nelygumas, nes, matyt, ir dėl finansinių priežasčių, ir dėl kino specifikos nepakankamo išmanymo yra prastai nugrimuoti, o visa tai prieštarauja tarytum „saldaininei“ filmo estetikai. Neaiški ir potenciali „Emigrantų“ auditorija, nes į šiaip jau vaikišką, melodramatišką meilės istoriją inkrustuojami neva madingi masturbacijos, gašlumo, girtavimo „blizgučiai“, suponuojantys itin savotišką „edukacinį“ filmo užtaisą. 

„Sveikas, suoliuk, seniai nesimatėm“, – sako po kelerių metų sugrįžusi emigrantė Monika. Ir tampa aišku, kad tėvynė, ne visai aiškiomis aplinkybėmis paliktas mylimasis Linas – tėra tas suoliukas. Laukais ir kloniais išpustytas, lietaus nupraustas, vėjų ir saulės nugairintas. Kad jo pasiilgtum, nereikia jokio Londono – pakanka persėsti kad ir prie gretimo, vos už kelių metrų stovinčio suolelio. Tokia, matyt, mūsų prigimtis: geriausia yra ten, kur mūsų nebėra. 

Reziumuojant, manyčiau, kad „Emigrantai“ – tai entuziastų filmas, skirtas entuziastams. Per daug negalvojantiems kodėl, bet tiksliai žinantiems kas.

P.S. Ir vis dėlto tam tikra prasme supratau, apie kokį jausmą kalba iš nediduko Rokiškio kilusi filmo kūrėjų komanda. Apniukusią trečiadienio pavakarę „Multikino“ salėje sėdėjo dar neemigravusi trijulė: geografiniame salės centre kojas ant kėdžių atkalčių užsimetęs jaunuolis, „galiorkoje“ – kiek sutrikusi šviesiaplaukė mergina, o pakraštyje – susigūžęs šio teksto autorius. Liūdna, nors kažkuria prasme – visai jauku. Kaip tėvynėje.

Filmo "Emigrantai" kadruose - Dovilė Butėnaitė - Monika, Karolis Leitonas - Linas (1,5), Neringa Sukauskaitė - Olga (3), Kęstutis Čaplinskas - Feliksas (2).

Filmo kūrėjų archyvo nuotr.

----------------

Straipsnio autorius Andrius Jevsejevas yra VDU doktorantas, teatrologas, "Kultūros barų", "Lietuvos ryto", internetinių svetainių kamane.lt, menufaktura.lt ir kt. autorius.