Atgarsiai. Dėl kilnių tikslų..., arba Kas liko iš meilės istorijos („Laiškai Sofijai“)

“Tikrais įvykiais paremta istorija atskleidžia Lietuvos genijaus meilę jam neabejingai moteriai ir gimtajai šaliai“, – skelbiama britų režisieriaus Bobo Mullano filmo „Laiškai Sofijai“ (filmas parodytas festivalio „Kino pavasaris“ programoje – red.past.) pristatyme. Aptaki viešųjų ryšių formuluotė iš tiesų taikliai atspindi ir patį filmą, kuris bando įtikti beveidei masinei auditorijai, bet turi ir šiokių tokių meninių pretenzijų.

„Tikri įvykiai“ visuomet kaitina vaizduotę. Ne veltui televizijos ir kitos masinės informacijos priemonės yra kimšte užkimštos realybės dramomis, jais dažnai naudojasi ir pseudo dokumentiniai filmai, kurie bet kokiais būdais bando įrodyti fantastiškiausias sąmokslo teorijas ar vieną vienintelę tiesą. Tačiau ilgus metus BBC dokumentiką apie įdomias ir išskirtines asmenybes – indų guru, nuverstą Irano šachą, norvegų skulptorių - kūręs režisierius B. Mullanas dokumentalumo šįkart apdairiai išvengia. Tiesa, filme yra tam tikros nuorodos į istorinį laikmetį, bet tai greičiau jaukas, kuriu bandoma suteikti šiokį tokį platesnį ar gilesnį kontekstą.

Nors būtent gelmės čia ieškoti neverta, nes Mikalojaus Konstantino Čiurlionio asmenybė režisieriui tokia pat egzotiška, kaip ir Irano šachas, o XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos realijos įdomios tik kaip blankus fonas didingai genijaus ir jai atsidavusios moters meilės istorijai. Todėl su faktais elgiamasi itin nerūpestingai, jie interpretuojami kaip papuola, prisidengus vaidybinio filmo stilistika. Tik neaišku, kam tada reikia konkretizuoti ir akcentuoti metus, kartkartėmis užrašomus atskiruose kadruose? Kad pastabesni žiūrovai pastebėtų, kad A.Čechovo pjesė „Dėdė Vania“ negalėjo būti pastatyta 1882 metais, kaip rodoma filme, nes tuomet ji dar nebuvo parašyta? Ar jos reikėjo tik tam, kad filmo įžangoje, dar paauglys Čiurlionis pasakytų tėvui, kad niekada nebus laimingas? Ir paskui, jau ligos palaužtas, žiūrėdamas tą pačią pjesę, staiga atsigautų, sugrįžtų trumpam iš savo kosminių sferų, į kurias palaipsniui grimzdo, sekinamas įtempto darbo, skurdo ir depresijos?

Nuvalkiotų kinematografinių klišių bei schemų čia pilna, nors galbūt jie naudojami ir dėl kilnių tikslų. Blankiame istoriniame fone - tautinis mūsų šalies atbudimas, paremtas lietuvių kalbos puoselėjimu, katalikų persekiojimas bažnyčiose ir visapusiškai blogi carinės Rusijos kariai ir karininkai. Visos šios šalutinės linijos egzistuoja kiekviena sau ir į vieningą visumą vargiai susiveda.

Tautinis atbudimas iliustruojamas, pasitelkiant lozungus ir juos su sovietų propagandai būdingu patosu sakančią Sofiją. Žinoma, minia ploja, - akimirkai pamatome ir daktarą Joną Basanavičių, bet tuo ši iliustracija ir baigiasi. Po jos seka kita – susidorojimas su vargšais krikščioniais, kurių priešakyje - it iš kokios bolševikinės karikatūros – apskritaveidis kunigėlis, matyt, nemažai laiko soliariumuose praleidęs. Jis patetiškai kelia akis į dangų, suteikia paskutinį patepimą nušautam jaunuoliui ir žinoma, viską atlikęs krenta, pakirstas kulkos. Kapitonas Nikolajus Rostovas (aktorius Nikolajus Antonovas), atstovaujantis agresoriams ir engėjams, tikriausiai filme reikalingas tik tam, kad žiūrovui nekiltų jokių abejonių dėl Sofijos pasiaukojimo ir  stiprių jausmų savajam Kastukui. Nikolajus čia atstovauja griaunančią jėgą ir žmogiškų bruožų nedaug teturi. Ėmęs merginti Sofiją, jis negali susitaikyti, jog yra atstumtas su visu savo literatūros išmanymu ir apsiskaitymu, tad pakimba it damoklo kardas virš laimingos poros. Jam suverčiama kaltė dėl nuolatinio persekiojimo, grasinimų ištremti į Sibirą ir, galų gale, dar vieno išsiskyrimo, po kurio Čiurlionis jau nebeatsigauna. Visa tai gal ir veiktų, jei būtų kuriamas abstraktus, mitologizuotas pasakojimas apie dviejų žmonių tarpusavio ryšį, įveikusį visus sunkumus ir net mirtį. Tačiau taip teigti ir vėl būtų netikslu, nes, pasak paties režisieriaus, jis siekė parodyti ne nekvestionuojamą kultūros stabą, o kenčiantį, klystantį, įsimylėjusį ir nepaprastai talentingą žmogų. Užmojis kilnus, tik kad įgyvendinimas kažkodėl primena lėkštą saloninę dramą ar salstelėjusią, ašaringą holivudinio pastatymo kopiją.  

Nežinia kodėl filmo pavadinimas buvo pasiskolintas iš Vytauto Landsbergio knygos „M.K.Čiurlionis. Laiškai Sofijai“, nors ji faktiškai neturi nieko bendra su B. Mullano interpretacija. O ir pačių laiškų filme cituojama nedaug, galbūt vengiant apsunkinti paprastutį, nuspėjamą siužetą. Kaip ir dera padoriai, save gerbiančiai XIX amžiaus merginai, Sofija iš pradžių santūriai reaguoja į meile kliedintį menininką, tačiau po vieno pasiplaukiojimo valtele viskas pasikeičia ir kitoje scenoje ji jau drąsiai sėda Kastukui ant kelių, prašo pagroti. Kaip ir kada įvyko toks staigus santykių pokytis, belieka spėlioti. Arba pasitelkti jau turimas žinias apie žurnalistę, visuomenininkę Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, kuri buvo netipiška savojo laikmečio moteris, gebėjusi priimti atsakomybę ir drąsius sprendimus. Jos portretą filme kūrė Marija Korenkaitė. Jos vaidmuo dar kartą įrodo, jog neretai būtent aktoriai savo charizma, atsidavimu darbui gali „ištempti“ kreivą ir šleivą filmą. Sutikusi mokyti Čiurlionį lietuvių kalbos, Sofija lydi, saugo ir neretai gelbsti, atrodytų, vien jos rūpesčiu ir meile gyvą, šio pasaulio realijose paklydusį tapytoją ir kompozitorių, kurį įkūnijo M.K.Čiurliono provaikaitis, pianistas Rokas Zubovas. Susitaršiusi garbanotų plaukų kupeta, malonus, nuolat besistebinčio vaiko žvilgsnis, valiūkiška šypsenėlė ir paprastas, bet elegantiškas kostiumas – išoriniai ženklai tarsi ir liudija, kad ekrane matome neeilinę asmenybę.

Tik kažkaip nejaukiai R. Zubovas jaučiasi kadre, lyg prašalaitis būtų, ne iki galo suvokęs, ką gi jam daryti su savo neklusniu personažu. Jis atgyja, kaip tik rankos paliečia pianino klavišus, kai muzika galiausiai sutrauko tuos nelemtus standartinio scenarijaus suvaržymus, privalomas pasakyti frazes. Gera žiūrėti į šią aktorių porą, žvilgsniais, mimika, gestais ar tuo nematomu, tačiau aiškai juntamu tarpusavio supratimu išreiškiančių tą vidinę tikrovę, siejančią du vienas kitą mylinčius žmones. Sumaniai įpinama paralelė apie pradėtą, bet nebaigtą kurti M.K.Čiurliono operą „Jūratė“ ar pasaka apie Mėnulį ir Saulę, kurie susipyko ir nepasidalino savo vaiko – Žemės. 

Šie paskiri „žybsniai“ sužaižaruoja filme ir vėl pranyksta klampių, greitakalbe išsakomų dialogų virtinėje ar grubiai viena prie kitos lipdomų scenų sekoje. Kažkur anapus filmo lieka ir Andriaus Bialobžeskio vaidintas tapytojas Mstislavas Dobužinskis. Rodos, ir atjaučiantis, ir besistengiantis pagelbėti vargų užkluptam kolegai ir bičiuliui, bet negyvas, sausas, tarsi ne personažas būtų, o dar viena mažytė filmo schema. Neįtikina ir filmo pabaiga, vėlgi, iki skausmo pompastiška, apeliuojanti į tai, kaip galėtų būti, jeigu... Nors ji turbūt taip pat tiksliai atspindi ir patį filmą, tai yra pasvarstymus, koks jis galėjo būti.

Filmo "Laiškai Sofijai" kadruose - Rokas Zubovas, Marija Korenkaitė, Ramunė Skardžiūnaitė.

Kino gamybos kompanijos "Artbox" archyvo nuotr.