In memoriam Vytautui Šapranauskui

Vieną 1982-ųjų metų rytą atėjęs į mokyklą suradau alpstančias klasiokes, o jų alpulio objektas buvo kažkoks Tomas ir kažkoks Šapranauskas. Pasirodo iš vakaro Lietuvos TV buvo rodžiusi kažkokį televizijos spektaklį, kuriame Vytautas Šapranauskas vaidino jūreivį Tomą. Po daugelio metų paklausiau Vyto ar prisimena ką jis tada vaidino ir Vytas nesureikšmindamas mostelėjo ranka: „A, buvo tokia kažkokia chrien'“, o tada nepaisant to, kad Vyto personažas buvo ne ypatingai teigiamas lovelasas ir moteriškių apgavikas, praktiškai visos klasės mergaitės buvo jį įsimylėjusios. Ir žinau tikrai, kad mažiausiai viena siuntė jūreiviui Tomui į televiziją širdelėm apipaišytą, Maskvos aguonom kvepiantį laišką.

Vytautas Šapranauskas buvo puikus įvairiapusis aktorius, priklausė senajai vaidybos mokyklai ir nors darbe dažniau naudojo Vachtangovo bei Michailo Čechovo aktorines technikas, vis dėlto puikiai išmanė ir „šventąją“ Stanislavskio sistemą. Suvaidinęs nemaža vaidmenų teatre, kine bei televizijoje vis dėlto liko iki galo režisierių neatskleistas, neatrastas aktorius. Teko su Vytautu dirbti ir televizijoje ir teatre ir net kine – nors Audriaus Juzėno „Vilniaus gete“ neturėjom duetinių scenų, tačiau filmavimas yra ilgas ir nuobodus darbas, tad laukdami, kol pakvies į aikštelę, dažnai pasakodavome Vytui anekdotus, dabar manau, kad tai jį vargino, bet jis stengėsi klausytis. 

Rašyti apie Vytą būtuoju laiku yra sunku ir baisu. Talentingi žmonės yra vieniši. Ir Vytautas buvo vienišas. Nežinau ar turėjo draugų, nors pažįstamų, žinoma, turėjo daug. Buvo puikus partneris, niekada „netempė antklodės ant savęs“. „Tempti anklodę ant savęs“ yra toks teatrinis posakis, reiškiantis, kad vaidindamas artistas galvoja tik apie save, tik apie savo vaidmenį, stengiasi (kartais net sąmoningai) užgožti kartu vaidinančius kolegas. Su Vytautu vaidinti buvo nepaprastai gera, nes jis vaidindamas ryškiai ir galingai visada palikdavo vietos partnerio imrovizacijai, pasitraukdavo tada ir ten, kur buvo kito personažo svarbus akcentas ar vaidybinis kolegos atradimas. Jis buvo komandinis žaidėjas, o tai liudija protą, puikų suvokimą, kad teatras yra ne vieno žmogaus, bet kolektyvinis kūrinys. Tai, kad Vytautas Šapranauskas buvo geras partneris, imantis spektaklio metu iš kolegos ir suteikiantis vaidybos metu improvizacinių impulsų, puikiai žinau, nes keletą metų vaidinom mūsų abiejų draugo Herkaus Kunčiaus pjesėje „Genijaus dirbtuvė“. Spektaklyje buvo suburta puiki aktorių komanda, Audrius Nakas režisuodamas tuo talentingai pasinaudojo ir gimė spektaklis, kurį praėjus nemažai metų vis dar smagu prisiminti – Vytas ten vaidino Nižinskį, ekstravagantišką vien savimi ir savo menu susirūpinusį šokėją. Nors jis spektaklyje nenaudojo jokių baletinių pa, tačiau žiūrėdamas kaip jis vaidina nė akimirkai negalėjai suabejoti, kad šitas Nižinskis yra šokio genijus, rodės jis ims ir nuskries virš scenos beveik neliesdamas kojomis grindų. 

Kaip sunku rašyti apie tai kas buvo, vis aiškiau suvokiant, kad jau nebebus.

Neužrašiau Vytautui naujausios savo knygos. Nespėjau. Prasilenkėme paralelinėse gatvėse, paralelinėse vienatvėse, paraleliniam pasauly. Ką būčiau užrašęs Vytui ant savo knygos? Pats nežinau, bet manau, kad ką nors paprasta, sakykime: Vytui su meile.

Lietuvių kino akademijos archyvo nuotraukoje - Vytautas Šapranauskas "Sidabrinės gervės" apdovanojimų ceremonijos užkulisiuose.