Atgarsiai. Grynojo kino valanda su mokytojais („Maat“)

Į beveik tuščią „Skalvijos" kino salės kėdę atsisėdau jau užgesus šviesoms. Pirma mintis, kuri kilo prasidėjus filmui, buvo ši - aš ir kiti būtume laimingesni, jei Vilniuje veiktų kino teatras, kuriame tokie filmai kaip „Maat" būtų rodomi nuolat. Kaip senais laikais - eini gatve, užeini į vieną iš daugelio kino salių, kur be paliovos, lyg be pradžios ir pabaigos sukasi kino žurnalai, dokumentiniai ir vaidybiniai filmai. Atsisėdi, atsipalaiduoji ir persikeli trumpam į kitą pasaulį, o pasikrovęs energijos vėl grumiesi su kasdienybe, tik ne tokia poetiška, kaip kine. Galbūt tai visai nevykęs palyginimas - naująjį režisieriaus Romo Lileikio filmą verta ir teisinga žiūrėti nuo pradžios iki galo, jam visai netiktų ir turgų primenantis seno kino teatro šurmulys. Tačiau toks filmas reikalingas kaip meditacija, kaip galimybė sustoti, įdėmiau apsižvalgyti, patirti ir išgyventi aukščiausio grožio akimirką, atsiverti paprastiems stebuklams. Apmaudu, kad tokia galimybė pasitaiko vos kartą metuose.

Arba kartą per penkis metus. Lygiai tiek praėjo nuo paskutiniojo R. Lileikio dokumentinio filmo „Dangaus šešėlis", pasakojančio apie M. K. Čiurlionio mitą, kurio paunksnėje save bandė atrasti jo giminės palikuoniai. R. Lileikis kuria retai. Jis kantriai sulaukia, kol jį dominanti tema mintyse įgaus kino formą, gims filmo idėja. Dažniausiai jo filmai siejasi su asmeniniu gyvenimu – „Dangaus šėšėlis“ atsirado iš noro suprasti savo giminės mitą ir didžio menininko legendos gajumą. Filmai „Saša“ ir „K+M+B“ stebi dramatišką režisieriaus namų – „Užupio respublikos“ kaitą atsikėlus moderniems naujakuriams. Taip pat atsirado ir „Maat”. Filmas gimė iš ilgai neišpildyto troškimo pastatyti paminklą nežinomam mokytojui. Nors režisierius savo kūrybinį kelią pradėjo vaidybiniu filmu „Aš esu", vėliau jis pasuko kitu taku - „Maat“ yra penktas R. Lileikio dokumentinis filmas. Be kino, menininkas kuria ir muziką.

Filmas „Aš esu“ vaiko akimis žvelgė į nerimo dėl ateities kupiną 1990-ųjų Lietuvą. Pagrindinis filmo herojus – abiejų tėvų paliktas Jonas priminė Francois Truffaut‘o filmo „400 smūgių“ personažą Antuaną Duanelį. Jonas nerūpestingai klaidžiojo Vilniaus senamiesčio gatvėmis, tačiau lengvą filmo siužetą persmelkė egzistencinės berniuko baimės – „Kam aš gimiau? O kas bus vėliau?“. 

Prisiminiau šį filmą, nes „Maat“, nors ir visai kita forma, kitu „kampu“, taip pat žvelgia į vaikų pasaulį. Šio filmo tema labai graži ir paprasta - tai mokymosi procesas. Režisierius fiksuoja mokytojo ir mokinio santykius, nesibaigiantį, kartais daugiau kančių nei džiaugsmo atnešantį vyksmą. Filme beveik nekalbama, čia nėra ir dramatizmo. Herojų istorijos beveik neužčiuopiamos, nes siužetas filme montuojamas iš herojų jausmų ir emocijų. Mokinių akyse - pagarba, įsiklausymas, nesuskaičiuojami ir nepailstantys bandymai bei nedingstantis noras išmokti, tobulėti, kažkuo tapti. Jas sutinka šiltas ir palaikantis mokytojo žvilgsnis, atidus įsiklausymas, pasvertas komentaras, pavyzdys ir padrąsinimas. Stovint kalno papėdėje jis atrodo neįveikiamas, yra tik pažadas, kad ant jo užlipus, galėsi skraidyti. Tas pažadas filme - tai kūrybinėje ekstazėje atsidūręs mokytojas, darantis tai, ką myli - grojantis būgnais, pianinu, šuoliuojantis žirgu. Tas pažadas drąsina nesustoti. Filmo „Maat“ vaikai - laimingi, saugūs, nes yra ne vieni, jie jaučia juos už rankos ant kelio užvedančią ranką, o mokytojai tobuli – tie, kuriais žavimasi, pasitikima, kurie gerbiami ir mylimi.

R. Lileikio kinas mažakalbis, išgrynintas, net šiek tiek idealus. Juntama ir darbo su ilgamečiais partneriais operatoriumi Viktoru Radzevičiumi ir kompozitoriumi Kipru Mašanausku darna. Filmo „Maat“ prasmės atsiskleidžia per vaizdo plastiką, garso įtaigumą. Romas Lileikis – stebėtojas. Jo filmuose pagaunamas ir užfiksuojamas akimirkos grožis, įamžinama prieš akis nykstanti realybė. Čia netrūksta vėjyje besiplaikstančių drobulių, jūros ošimo, žirgų pievose ir vaikų su suaugusiųjų akimis – tai patikrintas poetinio kino receptas, tačiau R. Lileikio filme tai vaizduojama subtiliai, neperspaustai, kiekvienas kadras ne tik estetiškai gražus, bet talpina ir sodrią mintį. „Maat“ kino kalba turtinga ir vientisa. Režisieriui nereikia ir spalvų, nes nuo jų apvalytas vaizdas leidžia koncentruoti kūrinio idėjas. 

"Maat“ - tai grynojo kino pavyzdys, o žiūrėjimas – nepakartojama patirtis. Ištikimybė tikrovės laikui leidžia patirti Roberto Flaherty atrastą kino magiją – galimybę užfiksuoti kasdienybės poeziją. Žavus ir jaudinantis yra epizodas vaikų ledo ritulio treniruotėje. Žiūrovas stebi ilgą, herojus varginantį, o kartais net ir erzinantį pasiruošimą. Kamera fiksuoja pirmokų veidus, kai jie „sprendžia“ sudėtingo ledo ritulininko kostiumo rebusus. Salėje nugirdau kelių susijaudinusių žiūrovių komentarų, kai ekrane stebėjome atkaklias pačio jauniausiojo pastangas pavyti kamuoliuką ir išsilaikyti ant ledo. Moterys pergyveno dėl prastai užrištų berniuko pačiūžų, aikčiojo kiekvieną kartą jam parvirtus.  Kažkur skaičiau, kad publika žiūrėdama jūrų vėplio medžioklės sceną filme „Nanukas iš šiaurės“ (Nanook of the North) negalėjo išsėdėti vietose ir audringai išgyveno ekrane rodomą žmogaus kovą su gamta. Šiame „Maat“ epizode fiksuojami nelengvi tačiau atkaklūs pirmieji būsimų profesionalų žingsniai, ilgo mokymosi proceso pradžia – pirmieji reikšmingi išbandymai. Akimirkos tikrumas ir apie viską išraiškingai kalbantys jaunųjų filmo herojų veidai – tai nepakartojamas kino stebuklas.

Iš Egipto mitologijos pasiskolintas filmo pavadinimas „Maat“ kalba reiškia amžinų gamtos, dievų ir žmonių taisyklių bei dėsnių visumą. Šiuo vardu pavadintoje salėje vykdavo svarbiausias pomirtinio gyvenimo egzaminas, kur egzaminuojamasis galėjo keliauti toliau tik tada, jei ant svarstyklių padėta jo širdis nenusverdavo Maat dievybę simbolizuojančios plunksnos. Kaip išlaikyti tą širdies lengvumą, kuriančio žmogaus veido šviesumą, prasmingo, džiaugsmą keliančio gyvenimo srovę? R. Lileikio filme vis pasikartojantis, darniai su K. Mašanausko muzika susiliejantis laikrodžio tiksėjimas tarsi primena apie gyvenimo laikinumą, laiko, skirto pažinimui ir kūrybai, trumpumą.

Mažo berniuko judesiuose atpažinus būgnininko gestus ir plaukų plaikstymąsi nejučia imi klausti – ar tai būsimas perkusijos meistras, ar ir jis kada nors muš tokius didingus, šiurpulius keliančius ritmus kaip jo mokytojas Gediminas Laurinavičius? O kiek darbo dar trūksta Petro Geniušo mokiniui iki dėstytojo tobulybės? Filmą tarsi dar labiau įprasmina pabaigoje skambanti pianisto frazė: „Kai žmogus kankinasi, tai ir rezultatas yra“.

„Maat“ seansas – tai pauzė. Galimybė minčiai nuklysti nuo banalių rūpesčių – pamiršti visus traukinius, į kuriuos pavėluosime, tuščius nebaigtų darbų lapus, kurių negalima neparašyti. Galimybė stabtelėti ir atsisėdus tamsioje kino salėje patirti grynojo kino valandą, o tuo pačiu – ir jame užfiksuotos kasdienybės magiją. Jei tokias pauzes galėtume išgyventi šiek tiek dažniau, viskas būtų kur kas geriau.

Studijos 2 archyvo nuotr.