Aktualu. Lietuvos kinematografininkų sąjungos narių visuotinio susirinkimo rezoliucija "Apie padėtį Lietuvos kine"
Lietuvos kinematografininkų sąjungos Visuotinis susirinkimas pažymi, kad jau ne pirmus metus Lietuvos kine aktyvėja nerimą keliantys procesai, vedantys į nacionalinio kino deprofesionalizaciją. Išryškėjo konfliktas tarp skirtingai suvokiamų nacionalinio kino raidos krypčių, tarp autorinės kūrybos ir vadinamųjų kino industrijų. Tai skatina nesveiką diskusijų atmosferą ir trukdo susikalbėti kino kūrėjams. Vieni jų suvokia kiną, kaip sudėtinę nacionalinės kultūros dalį, kiti – tik kaip verslą, ir ši takoskyra vis didėja.
Prisidengus Lietuvoje itin madinga žiūroviškumo sąvoka, ekranus pasiekia menkaverčiai, į žemiausio lygio auditoriją orientuoti filmai. Dažnai tai mėgėjiški darbai, neatitinkantys jokių profesionalumo kriterijų. Atskirai paėmus, čia nėra nieko naujo, – visais laikais kinas visur buvo ir aukštasis, ir žemasis menas, ir nacionalinės kultūros dalis, ir pelningas verslas. Tačiau pastaruoju metu viešojoje erdvėje agresyviai peršama mintis, kad lietuvių kino valstybinis finansavimas turėtų būti grindžiamas vien tik žiūroviškumo kriterijais. Sąmoningai deformuojamos sąvokos ir vertinimai, įvairūs asmenys dosniai ir nepagrįstai „apdovanojami“ kino profesijų titulais, stengiamasi į vieną kategoriją suplakti profesionalųjį ir saviveiklinį kiną, užuot juos griežtai atribojus.
Lietuvos kinematografininkų sąjunga pareiškia, kad autorinis, naujų išraiškos priemonių ieškantis kinas turėtų būti vienas svarbiausių nacionalinės kino politikos prioritetų. Kinas yra kolektyvinis menas, tačiau svarbiausias jo autorius yra režisierius, perteikiantis savą pasaulio matymą, savaip interpretuojantis jo problemas. Tuo paremta visa ankstesnė lietuvių nacionalinio kino tradicija, kurią būtina ir tyrinėti, ir tęsti. Europos kinas, kurio dalimi esame ir mes, deklaruoja ištikimybę autorinio kino principams, autoriaus prioritetu grindžiamai koncepcijai. Toks požiūris įtvirtintas svarbiuose nacionalinių kinematografijų raidą apibrėžiančiuose dokumentuose, pvz., steigiant Prancūzijos nacionalinį kino centrą, Švedijos kino institutą ir pan. Suprantama, kad Lietuvoje šie procesai, tiksliau, jų įteisinimas, dėl istorinių aplinkybių vėluoja. Tačiau pernai įkūrus specialią kiną kuruojančią valstybės instituciją – Lietuvos kino centrą, – tikimės, kad bus suformuluoti nacionalinės kino politikos prioritetai, valstybinio finansavimo pirmenybė bus taikoma profesionalaus autorinio kino meno kūriniams. Priešingu atveju trapi lietuviško kino tradicija gali būti nepataisomai pažeista. Taip pat tikimės, kad ši opi nacionalinės kultūros problema susilauks ir Kultūros ministerijos bei Respublikos Vyriausybės dėmesio.
