Atgarsiai. 2 dienos Kanuose

    Per savo gyvenimą Kanuose buvau dvi dienas. Tai nėra daug, nes pažįstu žmonių, kurie buvo Kanuose ir tris dienas arba važiuoja ten kasmet festivalio metu, o viena mano pažįstama čekų kilmės prancūzė Sonia net turi ten senelius ir juos lanko kiekvieną vasarą nuo pat vaikystės. Todėl sakyti, kad jau pažįstu Kanus, negaliu, ir šis rašinys greičiau yra ne apie Kanus, o apie save, kuris dviem dienom buvo užklydęs į Kanus. Ar net greičiau - nuklydęs, nes noras ir galimybė ten nuvykti atsirado, kai dieną prieš tai buvau pakviestas į Turino knygų mugę, pristatyti savo itališkai išleistos pjesės, o po keturių dienų Paryžiuje turėjo įvykti kitos mano pjesės premjera. Taip susiklostė mano „triumfo turas“, kurio viduryje atsidūrė Kanai ir pačiame festivalio įkarščio pakraštyje, Kanų kino mugės programoje pirmą kartą viešai rodomas mano pirmas didelis filmas „Santa“. 

    Visi Turine pavydėjo, kad važiuoju į Kanus. Vėliau Kanuose visi pavydėjo, kad tuoj būsiu Paryžiuje. Už tai Paryžiuje nebebuvo ko pavydėti, nebent to, kad iš plius aštuonių laipsnių Paryžiui gegužę nepakeliamo „speigo“ su lietumi skrendu į šiaurę, kur siaučia tropinis karštis. 

   Buvau Kanuose dvi dienas, bet pasakosiu tik apie vieną, nes jei bandyčiau aprėpti abi, pradėčiau kartotis.

   Važiavau iš Italijos visur stojančiu traukiniu ir po daugiau kaip keturių valandų kelionės vidurdienį išlipau Kanų stoty. Ten mane pasitiko prodiuseris ir nusivedė į savo nuomojamą butą. Skubėjome, nes iki mūsų filmo seanso laiko buvo mažai. Vėliau dėl to skubėjimo ir nedėmesingumo gailėjausi, bet tai jau buvo vėliau, naktį. O tada įsiminiau vienintelį orientyrą: užrašą „Marija Antuanetė“ ant namo ar viešbučio, ties kuriuo pasukome mūsų laikinų namų link. 

   Paskui nusileidome į centrą, atstovėjome eilėje, kad gaučiau nusipirkti vienadienę akreditaciją. Ji kainavo 40 eurų, bet prieš tai turėjau įrodyti, kad esu kaip nors susijęs su savo už pusvalandžio rodomu filmu. Tai pavyko nesunkiai, bet, aišku, savimeilė jau buvo užkliudyta. Vieniems čia tiesiamas raudonas kilimas ir jie sutinkami fotoaparatų blykstėmis, o kiti va taip stumdosi eilėje ir turi įrodyti, kad pavardė, parašyta prie filmo kūrėjų ir pavardė jo ID kortelėje yra vieno ir to paties asmens. Žodžiu, kastos, kastos ir tu esi pačioje žemiausioje, bet šalin nuoskaudas ir pirmyn į filmą. O jis buvo rodomas mažoje, jaukioje, 63 vietų salėje, kur įėjimas tik su akreditacijomis ir pakvietimais, žodžiu, darbinis seansas darbiniams kino žmonėms. Likus penkioms minutėms iki seanso pradžios tų darbinių žmonių – nė vieno. Tik šio filmo prodiuseriai, keletas su mumis atėjusių mums prijaučiančių žmonių iš artimojo užsienio ir aš. Jausdami pralaimėjimo kartėlį nuleidę galvas įslenkame į 63 vietų salę, kuri atrodo nebejauki ir mums gerokai per didelė. 

   Bet tada įvyksta kažkas panašaus į stebuklą. Likus maždaug minutei pradeda plūsti žmonės. Bandau skaičiuoti, bet išjungus salėje šviesą, pametu skaičių, o žiūrovai dar tebesirenka. Šiaip skaičius neįspūdingas – apie 40 žiūrovų. Bet vėliau Paryžiuje sutinku jauną kino operatorių, kuris porą metų dirbo Kanų festivalio mugėje operatoriumi, tai yra, darbuotoju, paleidžiančiu filmus šiose kino salėse. Jis sako, kad skaičius 40 tokiam parodymui yra daug. Ir dar jis sako, kad maždaug trečdalyje seansų filmo pabaigoje salės jau būdavo tuščios.

   Bet aš kol kas šito nežinau. Tik nujaučiu, kad ši publika yra specifinė – festivalių agentai, distributoriai, filmų pardavėjai, pasiutusiai lakstantys iš vieno seanso į kitą ir išlaikyti juos bus nelengva. 

   Per pirmą pusvalandį nubyra kokie septyni. Sėdėdamas galinėje eilėje nulydžiu juos priekaištingu žvilgsniu, kurio, aišku, tamsoje jie nemato. Analizuoju filmo vietas, per kurias jie išėjo, kas ten buvo ne taip, kas privertė juos išeiti. Iki filmo vidurio išeina dar kokie trys. Jau pradedu prie to įprasti, kaip senas žmogus ilgoje gyvenimo kelionėje netenkantis savo artimųjų ir tegalvojantis, ar gale jis liks visiškai vienas, ar dar bus, kas jį laidoja. Bet ties filmo viduriu „išėjimas“ liaujasi. Iš maždaug trisdešimties likusių žiūrovų visi išbūna iki galo, sėdi per visus galinius titrus ir dar net šiek tiek po jų. Bet išskyrus tą sėdėjimą – jokios kitos pastebimos reakcijos. Nei plojimų, nei švilpimo ar daužymo kojomis į grindis. Tyla. Paskui visi lėtai stojasi ir nuleidę galvas arba nedrąsiai susižvalgydami eina pro duris. Žodžiu – fiasko. Šešis metus brandintas ir kurtas filmas nepavyko ir mes su mums prijaučiančiais žmonėmis iš artimo užsienio nuleidę galvas grįžtame į Lietuvos stendą. Atsikemšame alaus butelius ir geriame jachtų apsuptyje. Tylėdami. Pagaliau su mumis esanti latvė prodiuserė sako: „geras debiutas. Kaip debiutas – net labai geras. Toks užburiantis lėtumas, balansuojantis ant ribos, bet jos neperžengiantis. Po tokio filmo nesinori kurį laiką kalbėti, norisi tik tylėti.“ Po to ji vedasi mane į šalį ir pradeda pasakoti apie scenarijų, kurį šiuo metu plėtoja su latvių scenaristais. Ieško filmui režisieriaus. Ir aš neiškart suprantu, kad tai pasiūlymas man statyti šį filmą. Pasiūlymas statyti filmą Latvijoje manęs pernelyg nedomina, bet aš tai priimu, kaip didžiausią komplimentą. Mane laiko režisieriumi. Vau! Man jau siūlo darbą. O paskui prieina armėnas režisierius ir sako, kad būtinai norės tos pagrindinės „Santos“ aktorės savo filme. Taip pat pagrindiniame moteriškame vaidmenyje. Jis jau dabar ją mato tam tikrose savo būsimo filmo scenose ir geresnės alternatyvos jai nėra. 

   Šiame vidiniame sumišime tarp pralaimėjimo ir šlovės toliau vartoju alų. Paskui einu į estų stendą, kur vyksta didelis vakarėlis, ir ten vartoju rožinį vyną. Pamatau Scarlett Johansson ir be ceremonijų prieinu jos užkalbinti. Paaiškėja, kad tai – ne visai ji, o tik persė režisierė iš Irano, bet jai aiškiai patinka šitoks apsirikimas. Kalbamės su ją apie Asgharą Farghadi ir Irano kiną, kol nepaprašau jos nusiimti didelius tamsintus akinius, kuriuose matau vien save. Tada jau prieina jos vyriškis persas ir aš keičiu temą į labiau vyrišką, persimesdamas į Beno Afleko „Argo“. Kaip jie, būdami persai, mato šį filmą ir apskritai, kokią didelę (netgi politinę) jėgą įgauna kinas, kur galingosios, turtingosios šalys pajėgios manipuliuoti istorija, perrašyti ją pagal savo poreikius. O paskui girdžiu kažkas šaukia: „Marius“. Ir tai turbūt ne mane, nes aš čia nieko nepažįstu. Jei tai būtų knygų mugė ar teatro festivalis, visur knibždėtų pažįstami, kolegos iš užsienio, bet čia naujas pasaulis, kurio nei aš žinau, nei jis mane žino. Ir dar kartą: „Marius“. Atsisuku. Martas Kivastikas. Negaliu patikėti. Martas – maždaug mano atitikmuo Estijoje. Sėkmingas dramaturgas ir prozininkas, ne taip seniai nuklydęs į kiną ir jau darantis savo antrą filmą. Kažkada viena jo pjesė „Rokas ir Arūnas“ ėjo ir Lietuvos Nacionalinio teatro scenoje, bet aš jį pažinau gerokai vėliau, maždaug prieš dešimtmetį ir dabar mes kas dveji metai susitinkame Vysbadeno teatro bienalėje, kur esame savo šalių, o greičiau „dramaturgijų“ atstovai. Latvijai ten atstovauja Mara Zalitė ir mūsų Baltijos šalių atstovų trijulė skamba gana neišradingai, bet solidžiai: Mart, Mara, Marius. Jis čia su savo nauju scenarijumi dalyvauja „Script East“ konkurse, lenkų kasmet organizuojamame beveik metus trunkančiame renginyje, į kurį atrenkami ir plėtojami scenarijai iš Rytų ir Vidurio Europos, paskui, Kanų festivalio metu skelbiamas nugalėtojas, jam įteikiama 10 tūkstančių eurų premija ir didelės galimybės įgyvendinti savo scenarijų. Latviai prieš porą metų laimėjo šį konkursą, lietuviams ir estams kol kas tai nepavyko. Nepaisant to, man nepaprastai smagu matyti Martą, žmogų iš kito pasaulio. Teatro pasaulio, neturinčio jokių sąsajų su šiuo. Jis irgi šiek tiek įkaušęs, nutempia mane nuo persų Scarlett ir veda į savo kompaniją. Iš pradžių ten pristato mane kaip vieną geriausių šiuolaikinių Lietuvos dramaturgų, vėliau, girtėdamas – jau kaip tikrai geriausią šių dienų Lietuvos dramaturgą, ir galiausiai – kaip geriausią Visų Laikų Lietuvos dramaturgą. Ir aš jam per daug neprieštarauju, nes kiekvienas žmogus turi teisę į savo nuomonę, netgi jei jis nėra skaitęs nė vienos tavo pjesės. Tiesiog mes geri bičiuliai ir labai vienas kitą gerbiame. 

   Bet pavargęs nuo Marto globos ir nuo viso to estiško šurmulio einu pailsėti į ramų lietuvių stendą. O jis šiek tiek kitoje jachtų prieplaukos vietoje, reikia išeiti iš vienos aptvertos teritorijos ir patekti į kitą. Išeiti pavyksta, o patekti – ne. Apsauginiai man pradeda tvirtinti, kad mano akreditacija baigė galioti prieš pusvalandį. Esu jau įkaušęs, o dar sumišęs tarp pralaimėjimo ir šlovės, todėl nesiruošiu nusileisti. Bręsta kažkas panašaus į rimtą konfliktą, kurį išsprendžia pro šalį ėję mūsų vyrai iš „Redirected“ filmo. Jie siūlo pakilti į jų greta nuomojamą butą, paimti iš ten dėžių su mineralinio vandens buteliais ir taip, apsimetus nešikais, įveikti šią kliūtį. Jie jau ne kartą tai darę. 

   Einu su jais. Jie pasiima po tris paketus puslitrinių buteliukų, o man pasiūlo keturis, kad dėl visa ko tas ketvirtas uždengtų ir veidą. Dėl šventos ramybės. Bet tas ketvirtas dar gatvėje man pradeda kristi ir plyšta. Iš jo byra vandens buteliukai, praeiviai juos renka ir bando paduoti mums, bet mes kilniaširdiškai siūlome jiems juos pasilikti. Taip barstydamas butelius ir prieinu prie tų pačių apsauginių. Ir netgi sėkmingai juos praeinu, ketvirto paketo likučiai uždengia mano veidą. Bet vos praėjęs, gal iš įtampos, o gal iš nuovargio, susvyruoju ir gaudydamas tą nelaimingą ketvirtą paketą išmetu ir tris likusius. Apsauginiai atsisuka, atpažįsta, rėkia, kad čia tas pats, kuris ką tik bandė praeiti su pasibaigusia akreditacija. Bet aš kažkaip jau į juos nebekreipiu dėmesio. Įsijautęs į nešiko vaidmenį renku mineralinio vandens paketus ir pavienius butelius ir einu link Lietuvos stendo. Tarsi namo iš tremties pro visas užkardas. Ir jie nebežino, ką su manim daryti, nes supranta, kad visas tas vanduo gali atitekti jiems ir neaišku bus, kur jį dėti... Žodžiu, lodami, bet praleidžia. 

   Taip dar kartą įsitikinu, koks Niekas aš čia esu, kino pasaulyje, kuriame negalioja jokie tavo nuopelnai kitose srityse. Esi, kol galioja tavo akreditacija, o kai ji baigiasi – tavęs nebėra. Bet tai ne nuoskauda, o greičiau – didelės ambicijos pabudimas. Jau žinau, kad darysiu kiną, daug kino, o jei neleis daryti, veršiuosi į šį pasaulį su mineralinio vandens pakuotėmis, užsiauginsiu raumenis ir nešiu po penkias šešias tokias pakuotes ir nešiu jas vis arčiau raudono kilimo, arčiau palmės šakelių ir tų, kam lemta jas gauti. 

   Tą vakarą įvyksta dar keli vakarėliai ir eidamas iš paskutinio – paklystu Kanuose. Šiaip Kanai – nesudėtingas miestelis, bet mano atvejis ypatingas – aš nežinau, kur gyvenu. Net adreso nežinau. Atsimenu tą vienintelį namą ar viešbutį su užrašu Marija Antuanetė. Net taksi pasigaut negaliu, nes neturėčiau ką pasakyti, o Marijos Antuanetės vardo taksistui turbūt neužtektų. Taip ir einu... Antrą valandą nakties. Jau einu apie valandą tuščiomis Kanų gatvėmis. Staiga už vieno kampo išnyra baras. Ir maždaug tris šimtai žmonių, sustojusių aplink jį su savo gėrimais ir šurmuliu. Kaip spiečius. Tai visi tos dienos festivalio likučiai, kuriems neužteko oficialių vakarėlių. Čia vyksta „nusibaigimas“. Bet aš jau ir taip nusibaigęs, o dar sumišęs nuo pralaimėjimo ir šlovės, nenoriu nei gerti, nei bendrauti, tik greičiau rasti Mariją Antuanetę ir į lovą. O rasti nesiseka vis labiau ir labiau, jau apskritai nebežinau, kur esu, praradau orientaciją ir bijau apskritai išeiti už miesto ribų, todėl retų praeivių imu klausinėti, kur yra jūra? Ir keisčiausia – šis klausimas nieko netrikdo. Vieni žino atsakymą, kiti – ne, bet visi bando padėti. Taip eidamas jūros link netikėtai aptinku stotį, kurioje ryte išlipau. Nesu tikras, ar tikrai stotis ta pati ir ar teisingą kryptį pasirinkau, bet einu, bandydamas atkartoti ryto kelią. Ir maždaug po ketvirčio valandos... Ką aš matau! „Marija Antuanetė“. Mano Marija Antuanetė. Dvi valandas tęsėsi mano klajonės po Kanus, kai jau nebežinojau ar iš viso šią naktį nakvosiu. Už tai grįžtu jau visiškai blaivas ir iš esmės netgi laimingas. Sumišimo valandos baigėsi. 

   Kai dabar manęs klausia, tai kokie gi tie Kanai, atsakau – vakarėliai. Daug vakarėlių vienu metu, kuriuose darbas sumišęs su poilsiu, flirtu ir dar nežinia kuo. Žmonės taip mezga darbo pažintis, pradeda bendrus projektus. Visi atrodo labai atsipalaidavę, nors iš tiesų kiekvienas kažkuo labai suinteresuotas. Aktoriai ir scenaristai ieško savo režisierių, režisieriai – prodiuserių, prodiuseriai – pardavimo agentų ir nežinia, kur ta piramidė baigiasi. Viena vertus jautiesi labai menkas, nes, supranti, kad esi čia niekas, kita vertus esi pakylėtas, nes supranti, kiek šios srities žmonių apskritai šiuo metu ne Kanuose. Ten daug didelių jachtų, jos stovi prieplaukoje, bet tai ne tos jachtos. TOS jachtos ir visas žvaigždynas gyvena savo izoliatoriuje – gretimame Antibų miestelyje ir į Kanus atvažiuoja tik savo seanso metu. Tuo metu jiems užtveriamos gatvės, o daug žmonių aplink tas tvoras stovi su smokingais, varlytėmis ir laiko korteles su užrašais: „Pirkčiau pakvietimą“. Iš Antibų ateina gandai, kad Leo užsiauginęs šiokį tokį pilvuką ir apskritai šiek tiek „sutešlėjęs“, bet ir toliau neatsigina gerbėjų modelių spiečiaus, o Maiklo Daglaso plastinės operacija, matyt, nebuvo sėkminga, nes į akis krinta randai.

   Tuo tarpu pačiuose Kanuose zuja kino darbininkai – kine mažiau pastebima prodiuserių, festivalių agentų, distributorių kariauna. Yra ir šiaip daug žioplių, turistų, taip pat moterų su nuogomis silikoninėmis krūtimis besideginančių siaurame, neįspūdingame paplūdimyje. Virš jų gatve einantys vyrai stoja ir sako savo sūnums: štai pažiūrėk žemyn, taip atrodo realybėje silikonas, apie kurį tau anąkart pasakojau. 

   Ką čia veikti tokiems kaip aš? Yra ką veikti. Čia geriausia vieta suvokti mastelį, pamatyti visą milžinišką kino žemėlapį ir miniatiūrinę savo vietą jame. Ne tik savo, bet ir Lietuvos. Ir bandyti nuo to pasikrauti, įrodyti sau, kad galime, jei nemokame, tai išmoksime. Kanai yra daugiau negu festivalis, tai reiškinys, pasaulio čempionatas, kuriame būtina dalyvauti, jei ir nesi pakankamai stiprus. Tai ir tuštybė, bet kartu ir didžiulė jėga, diktuojanti kino ir jau ne tik kino madas. Tai ir politika, ir aukščiausio lygio viešieji ryšiai. Ir menas. Tiek supratau praleidęs ten dvi dienas, apie vieną kurių papasakojau. 

   Kad suprasčiau daugiau, reikės dar nuvažiuoti.

Nuotraukose - rašytojas, režisierius Marius Ivaškevičius; juostos "Santa" filmavimo akimirkos (2,3, 4).

Studijos "Artbox" archyvo nuotr.(2,3,4).