Atgarsiai. Animacijos festivalis Ansi: tarp genijų, prie ežero… (papildyta 03.07)
Kuo šiųmetinis Tarptautinis animacijos festivalis Prancūzijos mieste Ansi skiriasi nuo prieš tai vykusių? Pirmiausia - lietuvių animatorių filmas “Kaltė” (režisierė Reda Bartkutė) buvo rodomas 
konkursinėje programoje. Antra - vėl pamatėme lietuvišką stendą kino mugėje (MIFA), ir trečia - neįprastai daug animatorių iš Lietuvos buvo atvykę į festivalį.
Atvažiavau labai anksti, nubėgau į centrą Bonlieu ir … labai nustebau. Mažai žmonių, kažkokia paroda iš Disnėjaus studijos, bet salės uždarytos. Pirma, šovusi į galvą mintis: supainiojau festivalio mėnesį ar –geriausiu atveju, savaitę. Bet paaiškėjo, kad pagrindinė festivalio salė uždaryta dviems metams renovacijai, tad viskas perkelta į kitas sales bei didžiules palapines. Teko persiorientuoti, bet festivalio nuotaika ir šurmulys liko tas pats, o visi nepatogumai greitai buvo pamiršti.
Vis dėlto krizės padariniai jaučiasi: sumažėjo renginių kiekis, koncertai, įprasti festivalio metu. Ypač tai jautėsi mugėje: sumažėjo studijų, bukletų, žurnalų ir kvietimų į festivalius.
Ansi renginys yra didžiausias animacijos festivalis pasaulyje ir viską pamatyti neįmanoma. Reikėjo sau sudaryti programą, teko daug improvizuoti. Pavyzdžiui, turėjau išeiti iš brazilų filmo, gavusio pagrindinį prizą už ilgą metražą, “Rio 2096: a story of Love and fury” dėl prancūzų ir ispanų kalbų nežinojimo. Teko ieškoti kito užsiėmimo, ir neradau nieko geresnio, kaip išsimaudyti Ansi ežere, prie kurio sutikau daug apsinuoginusių animacijos genijų.
Vis dėlto trumpo metražo konkursinė programa man buvo prioritetinė ir nepraleidau nei vieno filmo, jei neskaičiuosime tų, per kuriuos užmigdavau. Bet tai irgi filmo kriterijus, tad galiu tvirtinti, kad mačiau viską, kas buvo geriausia 5-iose programose.
Antroje programoje buvo rodomas lietuviškas filmas “Kaltė”. Noriu pasakyti savo nuomone, kad 2-a programa buvo stipriausia, joje dalyvavo tokie metrai , kaip Georges Schwizgzbilis. Šio autoriaus parodytas festivalyje kūrinys “Chemin faisant” - tikras muzikinės animacijos šedevras.
G. Schwizgzbilio kūrybinė biografija įspūdinga - jo filmas “No shadow žmogus” 2002 metais buvo įtrauktas į animacijos “Šou šou”, o kitas filmas “Romantika” 2012 metais gavo apdovanojimą “Genie” (Kanados “Oskaro” atitikmuo).
Šioje programoje pamatėme ir daug apdovanojimų pelniusią Izabelą Plucinską su filmu “Liebling”. Režisierės kūrybinės dirbtuvės vyko pernai Vilniuje. I. Plucinską išgarsino filmas “Berlyno siena”. Į programą taip pat buvo įtraukas režisieriaus iš Belgijos Robbo Vervaeke’o filmas “Norman”, kuris gavo vieną iš festivalio apdovanojimų.
Toje pačioje programoje parodytas ir JAV klasiko Billo Plymptono filmas “Drunker then a Skunk” ir pagaliau pagrindinio trumpametražio filmo prizo “The Crystal for the Best Short” nugalėtojas – režisieriaus Chriso Landretho “Subconscious password”. Ch. Landreth’as nustebino ne tik animacijos, bet ir visą kinematografo pasaulį filmu “Ryan”, kuris pelnė apie 60 įvairiausių apdovanojimų, tarp kurių “Oskaras” (2005) ir Kanų apdovanojimas už geriausią trumpametražį filmą. Pastaroji juosta yra ryškus kūrybinis žingsnis į priekį, išlaikant savitą stilių, kurį pats animatorius pavadino “psichorealizmu”. Kadangi jo pagrindinis filmo herojus yra žinomas animatorius iš JAV, mano geras draugas, Jonhas R. Dilworth’as, tai prišokau prie režisieriaus pasikalbėti – jis, mano nuomone, tikras genijus ir bene stipriausias šiandienos animatorius technologijų, režisūros ir novatoriškos animacijos kalbos srityse bei tikras psichorealistas. Kas matė Ch. Landreth’o filmą “Ryan”, tas mane supras be žodžių. O jo filme vaidinęs Dilworth’as, žinoma, nuo jo neatsilieka. Gurkšnodamas alų, genijus man pasakė, kadmano druagas Johnas pasirodys po valandos, nes skrenda iš Barselonos. Deja, taip jo ir nesulaukiau, nors kažkas kalbėjo, kad jį mate MIFA baliuke, bet niekur kitur jis nebuvo pastebėtas… Mistiška psichorealistinė asmenybė. Reikia priminti, kad Johnas pats prieš keletą metų buvo gavęs pagrindinį prizą Ansi. Apie tai pasakodamas, noriu pasakyti, kad galima tik įsivaizduoti, kaip sunku buvo tokioje kompanijoje būti pastebėtai jaunai lietuvių animatorei. Po Chriso Landreth’o filmo peržiūros 1500 jaunų animatorių, maištautojų, palaikančių bet kokią naujovę, staugė ir trypė ekstazėje. Po peržiūros pasigyriau G.Schwizgebeliui, kad mano buvusi studentė pristato šioje programoje savo filmą, jis prisiminė ir pagyrė filmą. Gal tai buvo mandagumo gestas, bet iš tikrųjų matėsi, kad jis buvo nuoširdus. Reikia pripažinti, kad užkariauti tokį festivalį yra nelengva. Bet pradžia gera ir linkiu mūsų jaunimui kūrybinės sėkmės.
Kitose programose išskirčiau labai įronišką ir ‘’kreizi’’ Carlo Roosenso ir Noemie Marsily filmą “Autour du lac”. Jis gavo prizą “CANAL+”. Na, ir negaliu nepaminėti nepralenkiamo Alexey’aus Aleksejeevo, kuris - už jau visiems matytą ir internete “KJFG No5” – pelnė žiūrovų prizą už juokingiausią filmą. Man padarė didelį įspūdį, nors ir nelaimėjęs jokio prizo, kiniečių lyriškas filmas “The Banquet of the Concubine” su puikia grafika, paremtas senovine tradicine tapyba ir kaligrafija.
Ilgametražio filmo prizą laimėjo brazilų filmas “Rio 2006: A Story of Love and Fury”. Jo režisierius Luizas Bolognesi visiškai nežinomas animacijos pasaulyje, ir tai jo pirmas animacinis filmas, kurio gamyba užtruko 6 metus.
Išties nustebino pagrindiniai pasaulio komersantai „Disney“ ir „Pixar“ studijos filmais „Monsters University“ ir “Mickey Mouse in Get a Horse“! (Ansi įvyko šio filmo pasaulinė premjera). Abu fimai buvo pristatyti kaip įvykiai nekonkursinėje programoje. Šių ilgametražių komercinių filmų didelis privalumas - aštrus siužetas, dinamika, naujosios technologijos ir kaskadas animacinių triukų ir efektų. Monstrai jau dabar muša visus rekordus, aplenkia ir visus vaidybinius filmus. Aišku dėka 3D akinių, įvairių animacinių gegų, kuriuos gali pamatyti tik šiuolaikinėje animacijoje. Galima kritikuoti „Disney“ už kino komercizaciją, bet negalima paneigti to, kad tai priverčia žiūrovą žiūrėti į animaciją, kaip į magiją ir stebuklą, neribotos fantazijos pasaulį, kurio negali sukurti joks kitas menas. Na, o „...Get a Horse“ privertė mane sėdėti išsižiojus, ir per savo akinius tiesiog sekti pažįstamo peliuko Mikio nuotykius. Jis staiga atsidurdavo prie tavęs, po to dingdavo į seną juodai baltą restauruotą juostą ir vėl 3D technologijos pagalba įsiverždavo į salę. Technologiškai - tai didžiulis darbas. Restauruotas senas „Disney“ filmas buvo įpintas į naują istoriją, senajuosta kombinuojama su nauja technologija. Kombinacija gavosi tokia sėkminga, kad salė staugė ir šaukė po peržiūros. Tai buvo vienintelis seansas festivalyje. Ir man tikrai pasisekė, negaliu pasakyti, ar esu kada nors matęs tokį šou. Iš „Disney“ tikrai dar reikia laukti visko... Būdamas Ansi labai domėjausi tokia peržiūrų forma, kaip antai vystomi filmai. Šios peržiūros vyko nedidelėje salėje. Jos prasidėdavo palyginti anksti, 9,30 iš ryto, bet kai pirmą kartą atėjau, prie Antrą kartą irgi teko palikti gatvėje minią nepatekusio į salę jaunimo – prasmukau į filmą „Song of The Sea“, jį kuria režisierius Tommas More‘as iš Islandijos. Ir šį kartą padėjo pažintys ir geri draugai. Islandų studijoje „Cartoon saloon“ šiuo metu dirba mano sūnus. Kai pasakiau , kad esu Dano Bereznicko tėvas, tai ir buvo bilietas į peržiūrą. Pasaulio pabaiga – turėtų juk būti atvirkščiai. Bet vis tiek malonu. Kuo tos peržiūros įdomios ir kodėl ypač jauni animatoriai taip įnirtingai į jas veržiasi? Pirmiausia, čia galima pamatyti visą animacijos gamybos virtuvę, dalyvaujant patiems autoriams. Tai eskizai, kadruotės, istorijos apie kūrybinį procesą, iliustruotos ištraukomis iš dar nebaigto filmo. Mane nustebino dailininko darbas viename airių filme. Tai buvo ne tik parengti fonai, bet didžiulis mokslinis darbas apie airių kultūrą, taip pat stiliaus ieškojimai ir atradimai. Tikrai vertos dėmesio peržiūros, kartais net įdomesnės už konkursines programas. Tiesa, dar buvau pažiūrėti italų režisieriaus Enzo D. Alo juostą „Pinokis“. Su filmu siejasi ir mano keliai animacijoje. Po norvegų filmo „Gurinas su lapės uodega“ bandžiau įsidarbinti šiame filme – tai buvo prieš 10 metų. Atsimenu, kaip Ansi rodžiau savo portfolio - paveikė mano kaip gamybos režisieriaus darbas minėtame norvegų filme. Bet filmas apie Pinokį buvo sustabdytas, nes tuo metu dar kitas filmas apie šį personažą buvo pradėtas. Dviejų Pinokių buvo per daug, be matyt italams šis personažas vis neduoda ramybės. Po 15 metų šis filmas ir buvo rodomas Ansi. Puikūs „background‘ai“ – gal kiek tradiciški, bet pati istorija monotoniška ir „animatas“ atsilieka nuo pasaulinių standartų. Dar ir rusai pristatė „Buratinas sugrįžo“ – deja, stilistika ir personažai perdaug tradiciški, bet filmas buvo rodomas nekonkursinėje programoje. Iš kitų apdovanojimų reikėtų paminėti pagrindinį prizą už TV produkciją „Room of the Broom“ (rež. Janas Lachaueris, Maxas Langas, Anglija) ir „Dumlo ways to Die“ (rež. Julianas Feastas, Australija) už užsakomuosius filmus – tai reklamos. Reikia paminėti, kad tai buvo gana įdomios programos – trumpi filmai, eksperimentuojantys ir žavintys sveiku humoru. Kiek nuvylė studentiška programa, kurią bandžiau žiūrėti po 23 val.... Na, nors išsimiegojau... Todėl nieko negaliu gero pasakyti – tik tiek, kad dalyvavo labai daug autorių iš Kinijos. Vėl rašau apie miegą? Betgi būtent šiame festivalyje to miego tikrai visada trūksta... 
salės jau stovėjo didžiulė eilė, patekti į peržiūrą buvo neįmanoma. Padėjo tik tai, kad pristatinėjo filmą „Solan & Liudvig‘s Christmas“ pagal novegų rež. Rasmusą A.Siversteną. Kažkada prieš 15 metų Ansi festivalyje man teko atstovauti filmą „Gurin su lapės uodega“ pagal to paties rašytojo K. Augrusto knygą. Tie patys personažai, tik mūsų buvo pieštas, o šis - lėlių. O naujas režisierius - vienas iš mūsų anų laikų pažįstamas norvegų animatorius. Vos atpažinau jį – bet to užteko, kad mane įleistų į salę. Pabendravom, vos neapsiverkiau, nes to filmo gamybos metu teko gyventi Norvegijoje daugiau nei metus, tai buvo kūrybiškiausias periodas - ir mano paties, ir norvegų animacijos istorijoje.
Daugiau įspūdžių iš Ansi festivalio animatorius, režisierius Ilja Bereznickas pažadėjo po savaitės.
Nuotraukose - lietuviškų filmų stende Ansi festivalyje; R. Bartkutės filmo "Kaltė" kadras; vystomų projektų pristatymo akimirka.
