Atgarsiai. Dar kartą apie Ansi: vietoj raudonų kilimų – kūrybiškumo puota, vietoj prašmatnių kostiumų – tolerancija ir pagarba

Šiemet gausi kaip niekad lietuvių delegacija dalyvavo garsiajame tarptautiniame animacinių filmų festivalyje ir kino mugėje (MIFA) Ansi, Prancūzijoje, o sudijos „Joni Art“ filmas „Kaltė“, kurį režisavo Reda Bartkutė, dalyvavo konkursinėje trumpametražių filmų festivalyje. Be to, MIFA buvo įrengtas ir atskiras lietuvių stendas „Lithuanian Films“ (įvairių animacinių studijų atstovų delegacijų dalyvavimą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos ir „Versli Lietuva“).

 Įprasta praktika yra tai, kad jei Ansi festivalyje įvyksta pasaulinė filmo premjera, vėliau ši juosta keliauja po kitus festivalius. Lietuvių autorės R. Bartkutės filmą „Kaltė“ jau pakvietė daugybė pasaulio animacinių filmų festivalių. 

 Bet svarbu ir tai, kad visi lietuvių delegacijos dalyviai buvo patenkinti rezultatais, nes užmezgėme kontaktų ateities projektų ruošimui, susipažinome su projektų pristatymų („Pitching“) sąlygomis, peržiūrėjo daugybę pastaruoju metu įvairiose šalyse sukurtų filmų. Ir festivalis, ir mugė mums yra didelis kūrybinis paskatinimas ir profesinės patirties mokykla. 

Dauguma Ansi festivalio ir mugės dalyvių dalis yra paprastai bendraujantys ir labai draugiški jauni ir energingi žmonės. Čia nėra nei raudonų kilimų, nei kostiumų, nei balinių suknelių. Tačiau yra beprotiškai daug netikėtų filmų, nenuspėjamos fantazijos, kūrybiškumo. Čia keletą kartų per dieną galite būti nustebinti, visur juntama tolerancija ir demokratiškas, pagarbus požiūris kitų kūrybai.  

Perpildytoje salėje kiekvienas, net pats trumpiausias filmas sutinkamas plojimais, o geras pokštas - griausmingu juoku. Prancūzijos aukštųjų animacijos mokyklų studentai yra pagrindinė žiūrovų dalis. Šiemet pirmą kartą jiems neteko skanduoti prieš prasidedant festivalio filmų programai šūkių „La Pinn, la Pinn“ (Ansi festivalio personažas ir talismanas - Triušis), nes nauji užsklandos personažai repavo „Ansi - biznis, Ansi - biznis“. Čia audringai plojama kiekvienam popieriniam lėktuvėliui, atskridusiam iki ekrano. Pagrindinėje festivalio salėje „Salle de haras“ kiekvienas konkurso filmas pristatomas, iškviečiami autoriai. Ši salė - tai laikinai pastatytas pagrindinis festivalio kino teatras, kuriame vyko pagrindinės filmų peržiūros (mat kino tetras „Bonliu“ uždarytas renovacijai). Miesto aikštėje prieš kino teatrą „Decavision“ buvo įsikūręs spaudos ir festivalio organizatorių centras.  

Bendrame spalvingame įvairiausių pasaulio animacinių filmų studijų prisistatymų margumyne MIFA lietuvių stendas „Lithuanian Films“  išsiskyrė lakoniškumu. Juodi plakatai su baltais grafiniais piešiniais atkreipė ne vieno praeivio dėmesį. Trūko išsamesnės informacijos apie kuriamus ir sukurtus animacinius filmus Lietuvoje. Stende turėtų būti pristatomi filmai, sukurti ne tik per pastaruosius dvejus metus. Daugelis užsienio festivalių domisi retrospektyvinėmis autorinių filmų programomis. Yra kompanijų, kurios ieško išskirtinio meninio stiliaus filmų arba originalių personažų. 

Bendros gamybos Lietuvos, Latvijos ir Liuksemburgo pilnametražis animacinis filmas „Aukso žirgas“– vienas didžiausių šiuo metu Lietuvoje kuriamų projektų. Filmo režisierius Valentas Aškinis, norėdamas filmą pristatyti savo kolegoms, turėjo tai daryti prie Latvijos studijos „Rija“ stendo, nes būtent čia kabojo prašmatnus juostos plakatas. 

Dėmesio centre – lenkų animatoriai

Pastebėjome, kad Ansi mugės MIFA stenduose mažėja studijų, pristatančių autorinius, meninius projektus. Prabangūs stendai garsina komercinių TV serialų ir pilnametražių animacinių filmų gamybą. Japonijos, Indijos, Pietų Korėjos ir Prancūzų studijos savo stenduose rengia priėmimus su vaišėmis. Surengti prestižinį vakarėlį yra garbės reikalas kiekvienai turtingesnei šaliai, tai atkreipia dėmesį į šalies animatorių darbus.  

Šiemet išskirtinai daug dėmesio buvo skiriama Lenkijos animacijai. Pernai Ansi festivalyje lenkų filmai laimėjo net kelis prizus, todėl šiemet jie su pasididžiavimu pristatė renginius, skirtus savo šalies animatoriams pagerbti – surengtos Jerzy Kucios ir V. Borovščiko paroda Šato pilies muziejuje, rodomos įvairių metų lenkų geriausių filmų retrospektyvos: „Estetika ir muzikos mylėtojai“( Z.Rybczynskio, Witoldo Gierszo, Jakubo Lecho ir kitų filmai),„Mistika“ (Piotro Dumalos, Tomeko Baginskio, Izabelos Plucinskos juostos), „Groteskas“ (Danielio Szczechuros, Mareko Serafinskio, Tomaszo Kozako ir kt. darbai), „ J. Kucia filmai“.  

Jerzy Kucia su malonumu prisiminė 2005 m. Vilniuje vykusias kūrybines dirbtuves, kur jis dirbo su Vilniaus dailės akademijos, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais. J. Kucia apsidžiaugė, pamatęs, kad visur vaikščiojame su kamera, todėl paprašė nufilmuoti specialų reportažą jo 70 -mečio proga: garsių režisierių ir festivalių vadovų sveikinimus. Televizijos laidai „Kino ir Tele Virtuvė“ režisierius davė specialų interviu ir „avansu“ pažadėjo Lietuvos festivaliui „Tindirindis“ šiuo metu baigiamą kurti filmą. Uždarymo metu „Salle de Haras“ žiūrovai sudainavo J. Kuciai, kuris buvo vienas iš festivalio žiuri narių, „Happy Birthday“. Beje, pernai J. Kucia už nuopelnus buvo apdovanotas specialiu Ansi kristalu. 

Pagieža ir kas, kaip, kur vaišinasi

Stambios Plastelininės moters figūra vienodai ir nuobodžiai sukasi ratu, virpa tik faktūros ant kūno. Netikėtai jos viduje pradeda formuotis kūdikio embrionas – visa pilvo erdvė ima švytėti ir yra atvira žiūrovui. Kas gims – neaišku. Ar tikrai tu jį mylėsi?- klausia autorė. Filmą „Ab ovo“, laimėjusį prizą už geriausią studentišką filmą, sukūrė Anita Kviatkovska  Naqvi, studentė iš Lenkijos nacionalinės televizijos ir teatro mokyklos.    

Šiemet konkursinėje programoje dalyvavo du filmai iš Rusijos. Vienas iš jų – jaunos režisierės Anos Budanovos (studija „Ural – kinas“) filmas „Pagieža“ laimėjo specialų žiuri prizą. Vaikystėje mergaitės patirtos nuoskaudos ilgainiui kaupiasi ir susiformuoja į keistą juodą būtybę Pagiežą. Po truputį Pagieža didėja, pasisotindama mergaitės, vėliau merginos ir moters patirtomis nuoskaudomis ir įžeidimais. Senatvėje susikaupusių nuoskaudų kalnas tampa toks grėsmingas, jog vis didėjanti Pagieža visiškai užvaldo moterį, neturinčią nei šeimos, nei kūdikio. Pro senos moters kambario langą sklindanti jauki šviesa kontrastuoja su grėsminga, iš virpančių linijų raizgalynės susiformavusia Pagiežos figūra. Nors ant galvos Pagieža užsirišusi vaikišką skarelę, bet piktai iššiepti dantys nežada nieko gero. 

Rusija visus pritrenkė savo baliumi, kuriame ikrai liejosi laisvai, o saldainiai buvo pilami ant stalų rieškučiomis. 

Kasmet Štutgarto tarptautinis animacinių filmų festivalis organizuoja puikias vaišes ant ežero kranto, kur galima sutikti daug kitų Europos festivalių organizatorių, filmų kūrėjų, prodiuserių. Olandija savo svečių priėmimą rengia upės salos viduryje esančiame viduramžių kalėjime. Karštą dieną visi su didžiausiu malonumu gaivinomės alumi ir kalbėjomės apie ateities planus, projektus. Japonijos tarptautinis animacinių filmų festivalis „Hirosima“ turi atskirą vietą, kurioje buvo įsikūrusi ir tarptautinės organizacijos ASIFA vadovybė. Šiemet režisierius animatorius Valentas Aškinis buvo pakviestas dirbti „Hirosimos“ festivalio filmų atrankos komisijoje.

Racionalesni yra šveicarai – jie svečių priėmimui pasirinko vėsų viešbučio „Splendid“ holą. Sumuštinukai ypatingai skanūs, vynas šaltas, o vieta puiki bendrauti ir kalbėtis apie verslą. Keičiamės vizitinėmis kortelėmis, pavyksta gauti keletą filmų iš autorių.

Visiems vietos užtenka 

Šiemet Ansi festivalyje konkursinėje programoje buvo parodytas naujas šveicarų režisieriaus Georges‘o Schwizgebelio filmas „Išilgai palei kelią“ („Along the Way“). Filme nėra statiškų planų: sukasi namai, po aukštais kiparisais šoka susikabinusios poros, muzikantai groja, o kamera lyg paukštis skrieja virš žemės, gaudydama ryškius saulės blyksnius. Džiugu, kad šį filmą Lietuvos žiūrovams parodys tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“.  

Vis sudėtingiau mažai šaliai patekti į šį animacijos gigantų pasaulį su savo projektais ir filmais. Mažiau sukuriama ir pristatoma autorinių filmų vaikams. Trūksta juokingų ir linksmų animacinių filmų. 

Nežinia, ar tai atsitiktinumas, bet festivalyje buvo rodoma daug animacinių filmų, kuriuose yra vilko personažai. Vienišo vilko vienatvė ir grėsmė simbolizuoja nepritarimą išoriniam pasauliui. Net tris prizus laimėjo režisieriaus Danielio Sousa (JAV) filmas „Feral“ apie tarp vilkų išaugusį berniuką, kurį randa vienišas medžiotojas. Šis filmas pelnė Jaunimo žiuri apdovanojimą, FIPRESCI specialų apdovanojimą ir Alpių regiono bendrą festivalių prizą. Jau pirmieji filmo kadrai intriguoja - gūdžioje miško tankmėje piktai pražiotais nasrais stovi juoda vilko figūra. Jis nepuola, kažko laukia. Prieš vilką susigūžęs stovi mėnesienos apšviestas vaikas. Vaikas nesitraukia iš vietos ir, piktai iššiepęs dantis, urzgia. Šią kupiną įtampos sceną nutraukia vienišas medžiotojas. Vyriškis išbaidė vilką, pasiėmė globoti vaiką, bandė jį įtraukti į žmonių pasaulį. Perrengęs gimnazisto rūbeliais vedė jį į mokyklą. Tačiau laukinis vaikas neatlaikė civilizacijos spaudimo. Gynybos būdai, kuriuos jis naudojo miške, žmonių pasaulyje netiko. Filmo „Feral“ personažai, gyvenantys pasaulyje be aiškių objektų, yra lyg tamsūs virpantys šešėliai. Juodai rudą kadro spalvą lyg aštriu peiliu perkerta stiprūs šviesos pliūpsniai, krintantys ant personažų figūrų. Dailininkas sukuria įtampos ir paslapties atmosferą, kuri užkariavo žiūrovus. 

Šiemet festivalio konkursinėje programoje buvo net devyni pilnametražiai animaciniai filmai iš įvairių šalių, o nekonkursinėje programoje dalyvavo net keturiolika pilnametražių filmų.  

Ansi kristalą už geriausią TV filmą laimėjo Didžiojoje Britanijoje sukurtas filmas „Room on a the Broom“ (režisieriai Janas Lachaueris, Maxas Langas). Šiltas ir linksmas filmas vaikams apie ant šluotos skraidančią raganaitę, kuri vis pameta savo daiktus. Jai tenka leistis žemyn, ir kiekvieną kartą ant jos šluotos užšoka tai varlė, tai šuniukas, tai katinėlis. Visiems vietos užtenka. 

Geriausiu trumpametražių filmų konkursinėje programoje pripažintas Kanadoje kuriančio režisieriaus Chriso Landreth‘o darbas „Pasąmonės slaptažodis“(„Subconscious Password"). Režisierius bare sutinka savo draugą, kurio vardo neprisimena. Prasideda keista kelionė  į  režisieriaus pasąmonės pasaulį. Ima suktis praeities gyvenimo karuselė, įvairiausių buitinių situacijų ir pokalbių nuotrupos, kino ir realybės vaizdų chaosas, kol galiausiai pats režisierius atsiduria fantastiškame televizijos šou, kuriame keli laidos dalyviai bando atspėti vardą. Šou vedėjas keičia savo pavidalą, pavirsdamas skirtingais gyvūnais ir pop žvaigždėmis. Studijoje ima sproginėti petardos, grėsmingai riaumoja monstrai, filmo kadrai keičiasi vis greičiau, kol Chrisas Landreth‘as pagaliau prisimena savo kolegos vardą: „Džonas“. Kiti šou laidos dalyviai jam energingai pritaria ir režisieriui tenka grįžti iš pasąmonės pasaulio atgal į realybę. Chrisas Landreth‘as yra vienas iš garsiausių Kanados psichorealistinės trimatės animacijos kūrėjas. 2004 metais jis laimėjo „Oskarą“ už animacinį filmą „Ryan“. Iš paties autoriaus rankų pavyko gauti filmą „Pasąmonės slaptažodis“ - jis bus parodytas dar šiemet, tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ konkursinėje programoje.
  
Po atviru dangumi galima buvo žiūrėi siurrealistinį belgo Raulio Servaiso filmą „Taxandria“ ir pilnametražį filmą „Varnų diena“. Remi Vandenitte filmas „Beti Bliuzas“(„Betty s Blues“) prasideda kavinėje, į kurią renkasi niūrūs, pavargę kaimo gyventojai. Ant scenos vienišas muzikantas pradeda groti bliuzą ir mes visi nukeliaujame į apdainuojamą istoriją. Keičiasi filmo technika: lėlės išnyksta, ekraną užpildo grafinis piešinys. Tai juodo humoro ir netikėtų nuotykių kupina meilės istorija, tai prajuokinanti, tai sugraudinanti žiūrovą. Įspūdingas pilnametražis filmas „Pinokis“(rež. Enzo d Alo). Spalvingos ir ryškios dekoracijos, gyvi ir išraiškingi personažai, filmas dinamiškas; o sena istorija apie Pinokį puikiai papasakota ir įdomi ne tik vaikams. Režisieriaus Robbe‘o Vervaeke‘o trumpametražis filmas „Norman“ buvo apdovanotas žiuri geriausią metų debiutą. Autoriui prireikė nemažai laiko ir kantrybės vienam ištapyti aliejiniais dažais ant stiklo tokį ilgą ir sudėtingą filmą. Didžiulį kino ekraną užpildė grubus ir ekspresyvus potėpis. Energinga dailininko ranka sukūrė niūraus ir pilko miesto atmosferą. Normanas, trumparegis ir bailus personažas, vienišas blaškosi po miestą, tyrinėdamas įvairius išmestus daiktus, buitines šiukšles, maisto likučius. Staiga  jis tampa grumtynių prie naktinio baro liudininku. Patekęs į šią netikėtą situaciją, Normanas suvokia, kad ir pats yra stebimas vaikinų, sėdinčių automobilyje, ir jam kyla grėsmė. 

Šokiruojančio animacinio stiliaus amerikiečių režisieriaus Billo Plymptono naujausias filmas „Girtesnis už skunksą“ („Drunker than a Skunk“) nuliūdino jo kūrybos gerbėjus. Režisierius gausiai pasinaudojo savo anksčiau sukurtų filmų klišėmis. Filmo siužetas ir personažai neišraiškingi, vėl tas pats, iš kitų serijų atkeliavęs, lojantis šuo ir girtas kaubojus. Plymptonas piešia filmą laisva ir vingiuota linija, lyg pats būtų girtas, kaubojus makaluojasi ekrane stambiu planu, mosuoja bokalais, linksminasi, čia geria, čia su kažkuo kovoja. Šio filmo idėja tampa aiški, matyt, tik tuo atveju, jei pats žiūrovas yra gerokai įkaušęs.

Prancūzų režisierės Amtelie Harrault filmas „Madmuazelė Kiki ir Monparnasas“  sužavėjo originalia istorija apie panelės Kiki  prisiminimus. Dvidešimto amžiaus pradžioje Monparnase kūrė daugybė avangardistų dailininkų. Madmuazelė Kiki buvo jų pozuotoja ir modelis, kabareto dainininkė, o vėliau pati pradėjo tapyti ir piešti karikatūras. Gyvenimo pabaigoje ji parašė memuarų knygą, tapo visuomenės favoritė, meno pasaulio garsenybė. Filme atgyja senovinės nuotraukos, koliažiniai personažai ir dailininkų eskizai. Garsių dailininkų paveikslų fragmentai ir įvairūs aktai, kuriuos nutapyti įkvėpė Kiki, linksmos karikatūros iš autorės dienoraščio sukuria puikią Paryžiaus ir Holivudo bohemos gyvenimo atmosferą.  

Kas gąsdina ir jaudina Ansi žiūrovus?

Konkursinėje programoje išskirtinio dėmesio nusipelnė bulgarų kilmės režisieriaus, kuriančio Kanadoje, Theodore‘o Ushevo naujas filmas „Šlovė Pergalė“(„Gloria Victoria“). Dideli juodi paukščiai būriais skrenda virš Rusijos, karo fronto, per Kinijos revoliuciją, virš Drezdeno, per Gerniką. Filme skamba Dmitrijaus Šostakovičiaus muzika, kurios ritmui greitėjant, paukščiai skyla į gabalus, aštriomis strėlėmis krinta žemyn, sminga į žemę, sprogsta, virsta ugnies pliūpsniais. Juodos žmonių figūros trupa į linijų ir geometrinių formų kompozicijas. Filmas „Šlovė Pergalė“ apdovanotas FIPRESCI prizu. 

Festivalio žiuri „Sacem“ prizu už originalią muziką apdovanojo filmą „Vieniši kaulai“ („Lonely Bones“), sukurtą režisieriaus iš Olandijos ROSTO („ROSTO“). Tai siurrealistinis siaubo filmas. Personažas patenka į besvorės erdvės šulinį, kuriame jis yra blaškomas ir nematomų stichinių jėgų mėtomas aukštyn ir žemyn,  tol, kol  praranda kontrolę savo kūnui ir visai savo esybei. Filme panaudota sudėtinga trimatės animacijos ir filmuotos realistinės medžiagos technika, daug specialiųjų efektų. Muziką sukūrė režisieriaus vadovaujama grupė „The Wreckers“.  

Iš kaimyninės Estijos šiemet į festivalį atkeliavo režisieriaus Andreso Tenusaaro filmas „Trikampis reikalas“(„The Triangle Affair“). Nėra trikampių be kampų. Nėra judėjimo be krypties. Nėra krypties be kampų. Lėliniai personažai, kuriems vietoje galvų styro rankos plaštaka, valo langus. Aštrus, ausį rėžiantis garsas ritmiškai kartojasi, kol sukuriamas muzikinis ritmas. Bevalydami stiklus personažai gana linksmai įsisiūbuoja ir pradeda seksualiai šokti, kol viską sugadina netikėtai atsiradusios katės. Filmas „Trikampis reikalas“ laimėjo specialųjį žiuri diplomą.

Žiūrovų prizą laimėjo filmas „Žmonų laiškai“. Žiūrovą šokiruoja grubūs, iš kartono suklijuoti personažai ir visos dekoracijos. Vyksta karas, sproginėja bombos, kareiviai bėga į mūšį, žūva. Karo gydytojas Simonas savo žmonos laiškais klijuoja kareivių žaizdas. Meilės laiškuose parašyti žodžiai gydo sužeistuosius kaip balzamas. Deja, Simono laiškai pasibaigia. Žmona tyli, neberašo. Karo išskirtos šeimos tragedija sujaudino žiūrovus. 

Prancūzų filmas „Popiety rudenį“ („Poppety in the Fall“) sukurtas vaikams. Visos karalystės knygos išnyko, nebeliko pasakų. Todėl šalies karalius susirgo ir niekas jam nebemiela. Jam padėti ryžtasi visi, reikia nukeliauti į giliai ežere esančią paslapčių šalį ir aplankyti baltąją pūkuotąją Žuvį. Spalvinga, nuotaikinga ir netikėta personažų kelionė tikrai įspūdinga. Filmas baigiasi gerai – karalius pasveiksta. Žiūrėdamas į išmoningą režisierių ir dailininkų darbą jauti, kad tikrai neveltui šis filmas apdovanotas specialiuoju prizu už geriausią TV filmą vaikams.
 
Šiame festivalyje visuomet gausu retrospektyvinių darbų, peržiūrų. Kanados režisierius Philas Comeau dokumentiniame filme „Frederiko Bako gamta“ („The Nature of Frederik Back“) pristatė režisieriaus ir animatoriaus, tapytojo ir iliustratoriaus, gamtininko ir kovotojo už ekologiją Frederiko Bako kūrybą. Nustebino tai, kad kurdamas savo puikų filmą „Žmogus, sodinantis medžius“, F. Bakas buvo dešine akimi aklas. „Žmogus, sodinantis medžius“ apdovanotas dviem „Oskarais“ trumpametražių filmų kategorijoje, taip pat dviem Ansi kristalais. Savo animaciniuose filmuose vienai sekundei sukurti jis piešė dvylika piešinių spalvotomis kreidelėmis. Turėjo dailininkę asistentę, kuri vieną tarpinį piešinį piešdavo apie  valandą. Frederikas Bakas dirbdavo apie keturiasdešimt valandų per savaitę. Filme buvo parodytas ir reportažas iš didžiulės jo darbų parodos, vykusios Japonijoje. 

Baigdama pasakojimą, noriu pasakyti, kad tikimės, jog Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos ateityje finansuos ne tik prisistatymą mugėje MIFA, bet ir animacinių filmų gamybą, kad Lietuvoje sukurtų animacinių filmų būtų daugiau ir įvairesnių. Neabejojame, kad užmegzti kontaktai Ansi 2013 bus naudingi ateityje. 

Nuotraukose - Latvijos studijos "Rija" stendas; "Instrumentų derinimas" (rež. Jerzy Kucia); Japonijos animacijos festivalio "Hirosima" stendas; filmo "Pasąmonės slaptažodis" plakatas; "Šlovė pergalė" (rež. Theodore Ushev).