Kino kalvė. Ką lietuvių kinui siūlo jaunieji dramaturgai?
Atrodo, kad teiginiai apie nacionalinio kino dramaturgijos problemas jau nieko nebestebina. Tos problemos tiesiog yra – kaip viena sudėtinių kinematografijos ydų tinklo dalių. Kalbėti apie dramaturgiją kai nėra kino dramaturgų – gana sudėtinga. Galima ieškoti kaltų – nėra kino dramaturgų, nes nėra tradicijos. O tradicijos nėra, nes nėra kino dramaturgų. Diskusijai nusibodus paranku leistis ir į platesnius kino vandenis – aptarti specialistų stygių, nepakankamą finansavimą ar nuolatinės tobulėti ir „augti“ leidžiančios praktikos trūkumą. Ir tai, žinoma, bus tiesa.
Tačiau šį kartą rašau ne apie tai, ko nėra, o apie tai, kas pagaliau atsirado – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kol kas pagrindinėje Lietuvos kino „amatininkų“ kalvėje) baigiamuosius darbus apsigynė pirmasis prieš ketverius metus surinktas kino dramaturgų (ar dramaturgių – kurse vien merginos) kursas. Pristatydamos savo kursą absolventės džiaugėsi atsirandančiu kino scenaristų poreikiu – ir tuo, kad su LMTA studijuojančiais kino režisieriais ir operatoriais tenka prasilenkti ne tik koridoriuose, tačiau ir atliekant bendras užduotis, ir tuo, kad šiuo metu kino dramaturgų kursas renkamas kas dvejus metus.
Dažnai didžioji dalis jaunų (kino) specialistų idėjų, vizijų, užrašų, teorijų ir atliktų studijų (gal dar „žalių“, bet juk mokomės, ar ne?) ir tėra aptariamos už uždarų durų, vėliau būna nukišamos kur nors giliai į stalčius arba taip ir lieka tiesiog mintyse. Jau diplomuotos kino dramaturgės pasielgė šiek tiek kitaip. Jos pasiūlė visiems norintiems perskaityti jų baigiamuosius darbus (pilno metro vaidybinių filmų scenarijų pirmuosius „juodraščius“) ir pakvietė į atvirą šių scenarijų aptarimą. Todėl, visų pirma, ačiū joms už gražią iniciatyvą, kurią, reikėtų tikėtis, pratęs ir kitos kino dramaturgijos studentų kartos. Tad apie ką nori kalbėti jaunosios kino dramaturgės, pateikusios penkis skirtingus scenarijus?
Scenarijų „Slaugytojai“ pristačiusi Birutė Kapustinskaitė teigė, kad ją visų pirma domino baimės tema, ir tai, ką baimė gali padaryti su žmogumi. Susitikusi su daktaro disertaciją apie mirties baimę rašiusia psichologe ir įsiklausiusi į mintį, kad visos baimės galų gale susiveda į mirties baimę, scenaristė savo pagrindinį veikėją „supažindino“ būtent su mirtimi. Autorės slaugos ligoninėje praleistas laikas, padėjęs „iš vidaus“ susipažinti su įstaigos gyvenimu, leido dalį veiksmo vystyti būtent joje (o iš pažiūros nereikšmingas įsigilinimas į veiksmo vietos specifiką gali duoti ne taip ir mažai). Siūlomas scenarijus – tai graži kelio filmo idėja apie šeimos santykius ir vidinių barjerų įveikimą. Ne visi slaugytojai turi vilkėti baltus chalatus.
Gailės Garnelytės scenarijaus „Rajonas“ pirminė idėja, pasak autorės, buvo pagrįsta noru kalbėti apie dviejų skirtingų žmonių bandymą susidraugauti. Pats rajonas, apie kurio gyventojų kasdienybę autorė norėtų daugiau kalbėti toliau taisydama scenarijų, atsirado tik likus nedaug laiko iki diplominio darbo atidavimo. O kol kas „Rajonas“ – ironiškas pasakojimas apie televizijos darbuotojus, visų jų ir mūsų dėvimas kaukes, lietuviškąjį pop-pasaulį, draugystę, ir... tą patį rajoną.
Į savo bendraamžius atsigręžė Teklė Kavtaradzė. Scenaristė pasakojo, kad kūrybinis procesas nuo ją dominančios temos – nerimo – iki formos suradimo jos „išgryninimo“ truko pakankamai ilgai. „Jie laisvi, jiems viskas gerai“ – tai pasakojimas apie jaunąją Nepriklausomybės kartą. Per vieną Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo minėjimo dieną T. Kavtaradzė scenarijuje seka kelių herojų ir jų kartos, apie kurios problemas dar tik po truputį pradedama kalbėti, likimus. Pati autorė teigė savo scenarijumi ne siūlanti, o jį rašydama ieškojusi atsakymų į klausimus, kas atsitiko ir ką jaučia karta, kuri, atrodytų, jau turi visas galimybes būti laisva ir jaustis laiminga.
Lina Simutytė pasakojo iš anksto žinojusi savo filmo idėją – ji norėjo kalbėti apie depresiją, jos sukeliamus sunkumus ir, greta to, pasaulio pabaigą. Užtruko tik formos ir pagrindinio herojaus paieškos. Pasaulio pabaigos elementas, matyt, nulėmė ir scenarijaus pretenzijas (nors, kaip minėjo autorė – neintencionalias) į žanrinį kiną. Filmo scenarijuje „Pabaigos pradžia“, siūlančiame vizualų, atmosferišką reginį, susiduria ir depresija sergančios pagrindinės filmo herojės būklė, ir herojų išlikimui būtina pergalė prieš savo silpnybes, ir pasirodantys apokaliptiniai zombiai.
Neįprastas ne tik savo žanru (mokslinė fantastika), tačiau ir forma (scenarijus yra interaktyvus ir prieinamas adresu www.konludiumas.lt) yra Karolinės Medonės scenarijus „Konludiumas“, siūlantis tris skirtingas istorijos pabaigas. Pasak pačios autorės, toks scenarijus galėtų būti tiek meniniu projektu suteikiant patiems žiūrovams galimybę pasirinkti pabaigą, tiek virsti tradiciniu kino scenarijumi, kai jam priimtiną sprendimą pasirenka režisierius. Nepaisant naujos formos ir mokslinės fantastikos žanro „apvalkalo“ svarbiausia „Konludiume“ – ateities mieste-kapsulėje – dviejų žmonių meilės istorija ir klausimas, kuris iš gyvenimų iš tiesų yra tikras?
Kaip galima numanyti, dramaturgių siūlomi scenarijai yra skirtingų stilių ir žanrų, įvairios jų idėjos. Nuo autorinių kasdienybės dramų iki mokslinės fantastikos. Iš tiesų reikia tiesiog imti ir skaityti (kad įsitikintumėte, jog tai – ne „Ligoninės priimamasis“ arba „Melancholija“) . Ar - kada nors – pažiūrėti ( autorės leido suprasti, kad ties pirmaisiais scenarijų draftais sustota nebus).
