Atgarsiai. Maskva, giliai įkvėpkite

Birželį spaudoje pasirodo gera lietuviško kino pasaulio naujiena. Paskelbiamas naujas jaunos karjeros puslapis - mano ilgametražis debiutinis filmas “Streikas” atrinktas į Tarptautinį Maskvos kino festivalį. Mūsų ofise tuo metu vyksta įtempti pasiruošimai: “dėliojamas” wewillriot.com puslapis; Mondayjazz DJ’ėjai ruošia įrašus oficialiam filmo vakarėliui “Solyanka” klube; verčiame spaudos pranešimą į anglų ir rusų kalbas; Lietuvos kino centrui “Streiko” premjerą festivalyje parėmus tik 2000 litų, ieškome, kurių draugų virtuvėse nemokamai prisiglausime...

Tuo metu gaunu elektroninį laišką iš lfc.lt redakcijos: su prašymu aprašyti Maskvos festivalio  ir “Streiko” premjeros įspūdžius. Kam tie įspūdžiai, pagalvoju, juk ir taip visa spauda sumirgės, komentatoriai apkalbės. Esu patikinamas, kad čia galėsiu parašyti asmeniškiau ir intelektualiau. Bet juk kai rašai asmeniškai, esi kaltinamas propaganda. Kai intelektualiau - nemokėjimu priimti kritikos.

Jei LFC.LT tinklalapį skaito Lietuvos kino bendruomenė ir sinefilai, kaip į juos kreiptis? Galbūt su siūlymu visiems kartu sekmadieniais susitikti  Anoniminiame kino klube. Pokalbių ratą pradėtume giliai įkvėpę ir iškvėpę. Tuomet kaimynui iš dešinės pasakytume gražų komplimentą. Galiausiai sektų įvairios atsipalaidavimo, pagarbos, tolerancijos, pakantumo, “atsireikšminimo”, savitarpio pagalbos, sąžiningumo pratybos.

“Streiko” premjera Maskvos festivalyje pasiteisino su kaupu. Įgyvendinome “planą maximum”. Kaip vieną iš trijų svarbiausių mūsų programos filmų dar prieš festivalį išskyrė “The Hollywood Reporter”. Atsidūrėme šalia naujo Michelio Gondry filmo, kuris ką tik atidarė Karlovy Vary festivalį: http://www.hollywoodreporter.com/news/moscow-film-fest-kick-thursday-570884 

Festivalio atidarymo metu fotografams atskleidžiau po savo kostiumu paslėptus “Free Pussy Riot” marškinėlius. Taip palaikiau aktyvistes, pankrokeres, dvi iš kurių  šiuo metu įkalintos už provokuojantį performansą Maskvos Kristaus Išganytojo bažnyčioje.

Politinis veiksmas, derantis su mano filmais, sukėlė tikrą ažiotažą internete. Nors oficiali Rusijos spauda ir festivalis tai ignoravo, tūkstančiai rusų pasidalino nuotrauka “Facebook”, “VKontakte”, “Twitter” socialiniuose tinkluose. Pirmą kartą gyvenime skaičiau komentarus, kad dėl savo poelgio esu “tikras vyras”. Maskviečiai - protingi žmonės, patys palaiko žmogaus teises ir demokratijos idealus, tik ne visada gali viešai išreikšti savo mintis.

Apie marškinėlius atskirai parašė “The Hollywood Reporter” http://www.hollywoodreporter.com/news/lithuanian-filmmaker-romas-zabarauskas-shows-573351, paminėjo “The Moscow News” laikraštis http://themoscownews.com/arts/20130621/191631762.html. Taip pat bendrų įspūdžių apie festivalį teiravosi rusiško “Variety” korespondentai (tai turėtų greitai pasirodyti spaudoje). Kiekvienas toks paminėjimas - nauda man, mano filmams, Lietuvos kino bendruomenei, o svarbiausia - nauda žmogaus teisėms bei demokratijos idėjoms, kurias ir propaguoju savo kūryba bei veiksmais.

Po tokio ažotiažo užsipildė “Streiko” premjerinis seansas, nors tuo pat metu, beje, vyko konkursinio filmo premjera bei Nikitos Michalkovo vardinio vyno pristatymo vakarėlis... Džiaugiausi, kad į mūsų renginį atėjo Lietuvos ambasadorius Renatas Norkus, labai draugiškas ir šiuolaikiškas žmogus - o kad tokie būtų Lietuvos Seimo nariai! Maskviečių publika - nereali, po seanso komentavusi juostą, uždavusi daugybę įdomių klausimų ir man, ir mūsų garso takelio režisieriui Markui Splinteriui. Nustebau dėl vieno - filme parodytas lietuviškos korupcijos lygis rusams pasirodė juokingai mažas, palyginus su jų pačių mąstais! Gal ne taip blogai toje Lietuvoje gyvename?..

Į antrą “Streiko” seansą bilietai buvo išpirkti. Jame sutikau kylančią Rusijos žvaigždę Darją Ekamasovą, kuri pozavo ant raudonojo kilimo kaip tik tuo metu, kai atsisegiau savo marškinėlius... Aktorė garsi vaidmeniu Andrejaus Smirnovo filme “Gyveno kartą viena boba”. Šiemet ją matėme festivalyje “Kino pavasaris”, Aleksejaus Fedorčenko filme “Dieviškos pievų marių žmonos”. Po seanso Darja susirado mane: “Romai, aš paprastai nežiūriu titrų, o dabar išsėdėjau  visus. Tu talentas, tavo filmas yra, kaip tas žodis... bold (angl. ryškus).” Darjos komplimentais per daug nepatikėjau. Juk ji aktorė, jos darbas girti režisierius ir “parduoti save”, juolab, ji neseniai persikraustė dirbti į Niujorką, kuriame mano filmo veiksmas ir prasideda. Vis dėlto malonu būti tuo režisieriumi, kuriam jau verta “parsiduoti”.

Giliai įkvėpkime ir iškvėpkime. Maskva - miestas didelis, užterštas, triukšmingas. Vilniuje, tiesą sakant, kvėpuoti lengviau. Nagi, pasakykime komplimentą kaimynui iš dešinės.

P.S.: Pabaigoje noriu pasidalinti Lietuvos muzikos talentais - “beatmakeriais”, aplink kuriuos ir sukasi “Streikas”. Paklausykite ir “laikindami” balsuokite už labiausiai patinkančius, kurių aštuoni pasirodys “beatmakerių” mūšyje “Satta Outside” festivalyje:

https://soundcloud.com/renegades-of-bump/sets/ritmo-kovos-baltic-open

O jei smalsu išgirsti mūsų filmo garso takelio bendraautorius, juos rasite čia:

 http://wewillriot.com/category/team/beatmakers/

Nuotraukose - "Streiko" premjeros akimirka Maskvos festivalyje, filmo režisierius Romas Zabarauskas (centre) su aktoriais Arnu Fedaravičiumi ir Ieva Andrejevaite Maskvoje.

R.Zabarausko asmeninio archyvo nuotr.