Rugsėjo 5 d. 17 val. garsi animacijos kūrėja, dailininkė ir režisierė Jūratė Leikaitė kviečia į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, į parodos atidarymą. Atidarymo dieną ir iki rugsėjo 27 d. muziejaus lankytojus Jūratė Leikaitė kviečia linksmai pasinerti į animacijos magijos ir Laimos bei jos padėjėjų laumių kerų pasaulį! Parodoje išvysite ne tik animacinių filmų eskizus, piešinius, dekoracijas, kadruočių pavyzdžius, bet ir tapybos darbus, panaudotus kuriant animacinį filmą „Taip laima lėmė“.

Ši paroda – tai animatorės gimtadienio ir netrumpo kelio lietuviškame kine šventimas. Rugpjūčio mėnesį Lietuvos kinematografininkų sąjungos Nidoje organizuojamame tarptautiniame festivalyje „Baltijos banga“ Jūratė Leikaitė jau šventė savo jubiliejų – jaukioje popietėjeje su ištikimais animacijos mokyklėlės lankytojais. „Baltijos bangos“ užkulisiuose ir gimė šios publikacijos idėja – Jūratė prisipažino tarp begalės darbų vis atrandanti laisvą minutę savo profesinę patirtį ir atsiminimus užrašyti. Animatorės atsiminimai - juodraščiai, neabejojame, bus įdomūs žiūrovams, dirbantiems kine žmonėms ir būsimiems kinematografininkams. 

-------------------------------------

Kai pabaigtą filmą ketinu pristatyti draugams, visada bijau, kad jie sumanys išsivirti puodelį kavos arba nubėgti į virtuvę atsinešti stiklinę vandens vos tik prasidėjus filmui. Kol jie patogiai įsitaiso - pusė filmo pasibaigia: veikėjai spėjo numirti ir belieka tik peržiūrėti titrus. 

Žiūrovai gauna jau supakuotą gaminį. Salėje laukia, kol juos filmas pritrenks, nustebins arba sužavės, dažnai nesigilindami, koks ir kieno darbas slypi už kadro. 

Kodėl vienas filmas įdomus, kitas per daug lėtas arba nesuprantamas? Kurdamas filmą režisierius siekia būti pastebėtas ir išgirstas, nori sužadinti žiūrovų jausmus, sukelti susidomėjimą arba nustebinti. 

Mūsų tėvai užaugo be televizijos ir jiems sunku suprasti, kiek daug laiko šiais laikais augantys vaikai praleidžia žiūrėdami filmus. Vaikystėje tėvas drausdavo žiūrėti animacinius filmus, sakydamas „geriau per tą laiką knygą paskaityk“, o aš išbėgdavau į mišką karstytis po medžius. Jaunystėje atrodė, kad išgyventi, kuriant animacinius filmus, yra nerealu. Ir lyg tyčia taip susiklostė likimas, jog animacija tapo mano profesija. 

Pabaigusi architektūros specialybės studijas Vilniaus dailės institute, 1986 metais nuėjau ieškoti darbo Lietuvos kino studijoje. Iš Maskvos, pabaigę profesionalius mokslus į Lietuvą dirbti ir kurti animacinius filmus grįžo režisieriai Zenonas Šteinys, Ilja Bereznickas. Studijoje dirbo Nijolė Valadkevičiūtė, Antanas Janauskas, debiutinį filmą pradėjo režisuoti Valentas Aškinis. Jiems reikėjo dailininkų, animatorių, atlikėjų. 

1986 metais Lietuvos kino studijoje buvo suorganizuoti dviejų metų trukmės profesionalių animatorių mokymo kursai. Į Vilnių dėstyti atvažiuodavo iškilūs režisieriai ir animatoriai iš Maskvos: Vladimiras Piekaris, Violeta Kolesnikova, Valerijus Ugarovas. Atsirado net 120 žmonių, norinčių studijuoti animaciją. Pabandę animuoti pirmąsias scenas - kamuoliuką, švytuoklę, bėgantį šunį, patranką - daugelis suprato, kad animaciją kurti sunku, vėliau kursuose mūsų liko tik 30, o po dviejų metų kursus pabaigė tik 15 žmonių. Šiuo metu jie ir dirba beveik visuose animaciniuose filmuose, kuriamuose Lietuvoje, ir užsienio studijose. Tik 2003 metais VDA ir 2004 VTDK buvo pradėti ruošti animacijos menininkai profesionalai, kurie kuria filmus ir šiandien. 

Pradžia 

Mano kūrybinis kelias animacijoje labai įvairus ir tuo įdomus. Kiekvieno filmo kūrimas turi savo istorijas, atspindinčias laikmetį, kuriame gyvenome. 

Atrodė be galo įdomu sukurti filmą, kuriame galima pabėgti nuo realybės, fantazuoti ir kūrybiškai pasireikšti. Tarybiniais laikais, tvyrant L.Brežnevo, vėliau kitų socializmo nešėjų autoritetams, plūduriuojant melui ir demagogijai, kasdien parduotuvėse nykstant toms pačioms mažo asortimento kokybės ženklu pažymėtomis prekėmis, laikais, kada į užsienį pavykdavo išvykti vienetams, o užsienietiškų knygų galėdavai nusipirkti tik viename mažame knygynėlyje, galimybė kurti animacinį filmą buvo lyg būdas pabėgti nuo sovietinės realybės. 

Pradėjau dirbti animacinių filmų dailininke statytoja kitų režisierių filmuose. Kuriant filmo meninį stilių reikėjo prisitaikyti prie režisieriaus sumanymų, scenarijaus ir tematikos. Taip po truputį supratau animacinio filmo gimimo kelią: išmokau piešti kadruotę, kurti personažus ir dekoracijas. Vėliau įsigilinau į animacinės scenos piešimo ypatybes: sugebėjau sukurti esmines judesio komponuotes, fazuoti ir jas prapiešti, sudėlioti ekspografą (animacinės scenos judesio dokumentą – ekspozicinį lapą), nusifilmuoti juodraštį ir t.t. Kai mokėmės kursuose, pirmąsias animacines juodraštines scenas filmuodavome ant juodai baltos kino juostos ir tik po kelių dienų galėdavome pamatyti rezultatą. Laukdavome tos dienos, kada mūsų piešiniai atgydavo ekrane. Šiuo metu animacinės scenos piešiniai nuskenuojami ir gana greitai gali pamatyti rezultatą kompiuterio monitoriuje. Daug lengviau taisyti klaidas ir koreguoti piešinį. 

Filmo kūrimas – tai patirties galimybė. 

Pirmasis rimtas darbas dailininke buvo režisieriaus Valento Aškinio debiutiniame filme „Kaktuso paslaptis“ (pagal Vytautės Žilinskaitės to paties pavadinimo apsakymą). Filmo dailininkėmis dirbome trise: ką tik filmų dailininkės – statytojos mokslus Maskvoje, VGIK‘e (Visasąjunginiame valstybiniame kino institute – red.past.) pabaigusi Jolanta Šiugždaitė ir grafikė Rima Maminskaitė. Pagal scenarijų reikėjo sukurti filmo kadruotę, ją vežti į Maskvą suderinti su „Mosfilmo“ meno taryba. Režisieriaus sumanymas buvo sudėtingas, nes reikėjo sugalvoti, kaip sujungti realybę su sapnų pasauliu, kaip suteikti sudėtingoms grafinėms kompozicijoms gyvybę. Sukūriau kambario, panašaus į oranžeriją, scenografiją. Pro arkinius didelius langus veržėsi šviesa, kambario centre esančiame vazone augo didžiulis kaktusas. Filmo personažai berniukas ir mergaitė žaidė tarp senovinių baldų, dideliame akvariume plaukiojo žuvelė, o ant sienų kabojo įvairūs paveikslai. Vėliau reikėjo sugalvoti, kaip tų paveikslų rėmus ištirpdyti ir į erdvę išleisti pasakų personažus - velnius ir žalčius, karalaitę ant vilko ir raganas. Šio filmo gamyboje buvo panaudota eksperimentinė technika, nes reikėjo visus filmo piešinius atlikti ant pusiau matinės plėvelės (taip vadinamo erkazolio). Iš kitos plėvelės pusės kiekvienas animacinio judesio lapas buvo spalvinamas rankomis. Pilkai baltas filmo kadro piešinys nuolat virpėjo, spalviniai efektai buvo išgaunami su įvairių spalvų filtrais. Dailininkėms atlikėjoms reikėjo išsaugoti kelių lapų štrichavimo kryptį, pagal personažo apimtį ir linijos storio vienodumą. Tuo metu Lietuvoje nebuvo kompiuterių, filmavimas vyko ant 35 mm kino juostos.

Vėliau man teko dirbti prie užsienio televizinių užsakomųjų filmų. Dirbau dailininke trijuose serialo „Normano Arka“ epizoduose. Supratau animacinio serialo gamybinius ypatumus. Seriale yra labai daug scenų, kurių nė vienos negalima pakeisti, pamesti ar nepabaigti. Reikia labai griežtai laikytis užsakovų duodamo grafiko. Studijos dailininkams buvo atsiunčiamos kadruotės, pagrindinės scenų komponuotės ir dekoracijų eskizai. Atgal siuntėme pabaigtas spalvotas scenas. Vieno epizodo trukmė net 15 minučių, o jame scenų - apie 80 – 90. Tokioje daugybėje ilgų ir skirtingų scenų sunku išsaugoti visų personažų panašumą pagal reikiamą modelį. Staiga vienoje iš scenų imdavo ir padidėdavo kurio nors personažo nosis, arba jam pasukus galvą į šoną, aukštyn pakildavo akis, kartais padidėdavo rankų pirštai arba ne pagal modelį buvo nupiešiami plaukai. Reikėjo kiekvieną personažą tikrinti ir taisyti. Serialas buvo filmuojamas 35 mm kino juostoje. Kiekvienas personažo kontūras buvo apibraižomas nuo popieriaus ant celiulioido ranka, pačia ploniausia plunksna ir tušu. Iš kitos pusės nuspalvinamas dažais. Filmų dekoracijas piešdavome dažais su teptukais, kruopščiai ištapydavome kiekvieną smulkią detalę. Didesnes erdves ar paviršius purkšdavau aerografu akvareliniais arba akriliniais dažais. Taip sunkiai sukurtas dekoracijas saugodavome kaip savo akį, o 5 minučių filmui jų prireikdavo  60, kartais net  80. Per kelis metus Lietuvoje, studijoje „Vilanima“ buvo sukurta net 13 šio serialo epizodų. 

Visada norėjau kurti savo autorinį kiną, todėl, kai studijos „Vilanima“ prodiuseris Valentas Aškinis pasiūlė sukurti debiutinį filmą, sutikau iš karto. Pagrindinis stimulas buvo: „Ar aš galiu tai padaryti? Tai labai įdomu, noriu pabandyt“. Taip pradėjau eksperimentinį filmą  „Metamorfozės“. Pagrindinis meno ir gamybos vadovo Valento Aškinio keliamas uždavinys buvo labai greitai, per tris mėnesius, sukurti labai gerą minutės ar dviejų trukmės animacinį filmą. Scenarijaus pagrindu tapo Vidmanto Gaigalo papasakotas anekdotas, kurio pagrindiniai personažai Jis ir Ji, sovietinio bendrabučio gyventojai, visą laiką barasi, prasivardžiuoja ir virsta objektais, kuriais vienas kitą pavadina. Reikėjo sukurti purvino gyvenimo „bendrabutyje“ atspindį, o herojus - šlykščius ir agresyvius. Užduotis man pasirodė įdomi, nes tai galimybė improvizuoti.

Iššūkis buvo rimtas - „Kaip per tokį trumpą laiką padaryti filmą?“ Deja, filmo nepavyko sukurti per tris mėnesius, kaip buvo suplanuota. Gamybos eiga ir technologiniai sumanymai darėsi vis sudėtingesni: visus animacinių scenų piešinius ir švarius celiulioidus teko vežti į Maskvą, į „Sojuzmultfilmo“ studiją. Ten buvo specialus dauginimo aparatas, kuriuo galima buvo atšviesti piešinius ant celiulioido, perkeliant štrichuotą dailininko piešinį. Tada iš kitos pusės jį reikėjo uždažyti specialiais animaciniais dažais. 

Filmą „Metamorfozės“ operatorius Viktoras Pročkys nufilmavo ant 35 mm kino juostos. Ypač sunku buvo nufilmuoti su kino staklėmis finalinę ilgą daugiasluoksnę celiuloidinę panoramą. Kamera netyčia imdavo ir sudrebėdavo traukiant dekoraciją milimetrą po milimetro. Kai baigėme filmuoti, buvau labai laiminga. Atlikome didelį darbą, nufilmavome net 7 minučių animacinį filmą. Buvo šiltas birželio sekmadienis, Joninių naktis sutapo su filmavimo pabaiga ir kaip stebuklingas paparčio žiedas man gimė dukrytė Raminta. 

Įdomu buvo garsinti filmą „Metamorfozės“ senoje Lietuvos kino studijoje, buvusiose Birutės gatvės patalpose (dabar jos privatizuotos). Jaunas ir energingas garso operatorius Juozas Tuita filmo garsinimui liepė pasiruošti rimtai - nusipirkti alaus, pasikepinti duonos, atsinešti metalines grandines ir keletą puodų. Visa kita, kas reikalinga filmo garsinimui, galima buvo surasti pačioje studijoje. Mes tampėme grandines, girgždinome durimis, į salės centre esančią duobę mėtėme plytas ir akmenis, džyrinome putoplastą į peilį, išgaudami ausis rėžiantį garsą (mat garsinome musės skridimą), valgydami keptą duoną garsiai čepsėjome ir, prigirdę Antaną Abromaitį alumi, laukėme, kada gi jam pavyks garsiai nusiraugėti (tą turėjo padaryti filmo personažas - Jis, kai tik suryja vakarienę). Klykėme ir riaumojome į mikrofoną, kol užkimome. Šiam filmui turėjome originalių garsų kolekciją. Vėliau visų mano filmų garso takeliai daugiausiai buvo kuriami iš garsų bibliotekos, tik filme „Margučių rytas “ Kipras Mašanauskas panaudojo originalų garsą - vieno į kitą akmenukų daužymą, tuksėjimą. 

Filmą pradėjome kurti 1990 metais, baigėme tik 1996. Per tuos metus pagimdžiau sūnų Šarūną ir dukrą Ramintą. Teko daugiau laiko praleisti namuose, o norėjosi kuo greičiau išvysti pabaigtą filmą. Tačiau skubėjimas vėliau nebeteko savo prasmės, nes rezultatas džiugino: grubus, agresyvus, iššaukiantis, bet kartu ir  liūdnas. Herojų tarpusavio santykiai virsta visuotine katastrofa, sugriūna ištisi namų kvartalai, belieka tik griuvėsiai su cypsinčiomis žiurkėmis.

Filmo pristatymas vyko egzotiškame rūsyje miesto centre esančioje galerijoje „Skliautai“. Tuo metu pirmą kartą į Lietuvą atkeliavo „internetas“. Per parodos atidarymą ir filmo premjeros pristatymą man pranešė, kad filmą „įdėjo į internetą“, tačiau tuo metu  daugelis nesupratome, ką gi tai reiškia. 1996 metais Lietuvoje tvyrojo psichologinės įtampos būsena, nes  buvo jaučiama ekonominė blokada. Daugeliui filmo „Metamorfozės“ dinozaurų išėjimas į nežinomus tyrus priminė mūsų tuometinę būseną, nerimą dėl neaiškios ateities, buvo praėję keli metai nuo to, kai  Lietuva išsivadavo iš sovietinio režimo. Po pristatymo kai kurie žurnalistai pavadino filmą „feministiniu“. 

Filmas „Metamorfozės“ apkeliavo nemažai pasaulio festivalių, ypač buvo pripažintas Skandinavijoje. Tik praėjus daugybei metų, suprantu, kodėl – žiūrint filmą apimdavo aštrios emocijos. Gaila, kad tuo metu mūsų supratimas apie tarptautinius festivalius buvo labai menkas ir tada dar nežinojau, kaip užmegzti kontaktus, kaip nusiųsti filmą į tarptautinį festivalį. „Metamorfozės“ dabar rodomas retrospektyvinėse lietuviškų filmų programose užsienyje ir jau yra archyvinis filmas. Dabar, iš laiko perspektyvos žvelgiant, man atrodo, kad šis filmas gal yra vienas iš įdomiausių debiutinių filmų, sukurtų tuomet Lietuvoje. 

Lietuvos kino studija. 1996 – 2004

Vėliau, pažadėjusi, kad kursiu filmus vaikams,  buvau pakviesta dirbti į Lietuvos kino studiją. Filmų idėjos gimdavo labai skirtingai - dažnai gyvenimiškos situacijos arba kasdieniniai išgyvenimai pavirsdavo filmo scenarijumi. Daug ką lėmė prodiuserio strategija ir finansavimo galimybės. Kino studijos prodiuseris buvo Robertas Urbonas, kuris stengėsi puoselėti ir vystyti lietuvišką animaciją, skatindavo jaunų režisierių eksperimentus, filmo pristatymus kasmet organizuodavo „Kino pavasaryje“. Buvo gaila, kad mūsų sukurtų animacinių filmų platesnis žiūrovų ratas, nes jų nerodydavo televizija. Tuo metu nebuvo galimybės siųsti savo filmų į tarptautinius festivalius, nors kiekvienais metais studijoje buvo sukuriami šeši, kartais net septyni skirtingų režisierių filmai. Žmonės dirbo rimtai ir produktyviai, nes buvo pastovus darbo ritmas, suplanuotas grafikas, turi filmą paruošti filmavimui, kada galėsi montuoti filmą. Tai padėjo jauniems režisieriams išsiugdyti darbinius įgūdžius ir neatsipalaiduoti. 

Išmokau organizuoti kolektyvo darbą, jausti skirtingų dailininkų darbo ritmą. Vieno animacinio filmo grupėje dažniausia dirbdavo apie 20 žmonių: keturi arba penki animatoriai, septynios prapiešėjos ir fazuotojos, du dekoracijų dailininkai, piešinių skenuotoja, scenos operatorius, montažo režisierius, garso režisierius, filmo gamybos vadovas, teksto redaktoriai, aktoriai ir t.t. Konkretumas ir žinojimas, kas bus bent jau pusę metų į priekį, leido susikoncentruoti prie projekto ir skirti visą savo energiją vienam kūrybiniam darbui. 

Lietuvos kino studijoje mano pirmasis sukurtas filmas buvo „Laiškai“. Buvo aiškiai apibrėžta filmo trukmė – pusantros minutės ir ne daugiau, todėl teko kruopščiai suskaičiuoti filmo sekundes. Scenarijus, kurį sugalvojo Vidmantas Gaigalas, tiko tokiam trumpam filmui - padūkęs laiškanešys važiuoja dviračiu ir skirtingomis kryptimis mėto laiškus. Juos gauna įvairūs žmonės, ir laiškai, lyg lemties pranašai, pakeičia žmonių gyvenimus: vieniems – laimingi loterijos bilietai, kitiems– mirties žinios. Animatorius Vitalijus Suchotskis greitai suprato, kad filme svarbus scenų ritmas: vieno laiško epizodui skyrėme apie dvidešimt sekundžių. Per šias sekundes žiūrovas turėjo gauti konkrečią informaciją – kokia situacija buvo iki laiško gavimo ir kaip pasikeitė po to. „Laiškai“ buvo pirmas filmas Lietuvos kino studijoje, kuriam Kipras Mašanauskas sukūrė „Dolby“ sistemos garsą. Buvo puiku klausytis mažoje garso studijoje kaip už tavęs pralekia dviratis, šone suloja šunys, čia pat, prie ausies krykščia vaikai. Deja, filmo fonograma iki šių dienų neišliko. 

Vėliau ėmiausi sudėtingesnio uždavinio – animacinio filmo vaikams „Braškės ant eglės“. 

Vienoje iš bibliotekos knygelių radau dešimties metų mergaitės Evelinos Dzimanavičiūtės apsakymą. Mano dukrytei Ramintai tuo metu buvo dveji metukai, todėl norėjau sukurti jai spalvotą ir nuotaikingą filmą. 

Rašydama scenarijų leidau sau į valias fantazuoti ir prisigalvoti būtų – nebūtų dalykų. Filmas prasideda namelyje, kur mergaitė Evelina zirzia mamai, kad jai nuobodu. „Jei nuobodu, tai eik ir paieškok varlių,“ – pajuokauja mama. Tačiau to tik ir tereikėjo Evelinai. Ji strykt ir išbėgo į mišką „ieškoti varlių“. Nors visur žiema, miške nei šalta, nei baisu: ant šakų kabo keisti vaiduokliai, rodydami kelią link eglės su braškėmis. Braškės stebuklingos, gali bėgioti ir dainuoti. O braškės-pirato Evelinai niekaip nepavyksta į kraitelę įsidėti, nes ji pabėga ir, išsitraukusi gitarą, uždainuoja:„Jei pagausi, pasivysi, tai stebuklą pamatysi...“. Staiga braškė susprogsta, iš jos vidaus iššoka skrynelė, jos dangtis atsidaro ir prasideda stebuklai. Evelina pakyla virš debesų ir nukeliauja į nykštukų šalį. Galima pasisupti ant laikrodžių švytuoklės, pajodinėti ant ožio, paglostyti avelę su durelėmis. Nuotykiai tęsiasi, kiekvienoje scenoje nustebindami ir prajuokindami. Tačiau tenka grįžti namo, o kraitelėje esančios braškės virsta kvaksinčiomis varlėmis. Jos įsisiautėja namelyje, šoka visur, kur tik gali.... 

Žiūrovas net nepastebi, kaip prabėga tos kelios filmo minutės. Aš norėjau, kad vaikai, žiūrėdami filmą, galėtų keliauti kartu su Evelina. Gana ilgai šį filmą žiūrėdavo mano vaikai per Kalėdų atostogas. Nuostabius dainų tekstus sukūrė Rūta Mėlinskaitė, o jas sudainavo Neringa Čereškevičienė su „Tele-Bim-Bam“ vaikų choru. Kompozitoriui Skirmantui Sasnauskui buvo netikėta dirbti animaciniame filme. Jis sukūrė žaismingą nuotaiką, naudodamas įvairius muzikinius instrumentus. Kada Skirmantas atėjo į kino studiją sudėlioti paskutinių muzikos akordų, supratome, kad niekas geriau už Skirmantą nesudainuos šokančio namelio dainelės: „Linksta kojos, kas per monai, bėgu miško takeliu, pilnas kvaksinčių varlių...“ Filmo pabaigoje netikėtai pasirodo Kalėdų senis ir ima snigti braškėmis. Senis lyg niekur nieko ragauja braškę ir taria: „Skanu, o kur visi dingo?“ Ir nueina. Visiškai paprastai. Kramtydamas braškę. Ši frazė, be jokios logikos nuskambanti filme, vėliau tapo labai dažnai vartojama mano namuose prie pietų stalo, norint pagirti netikėtai skaniai pavykusį patiekalą. 

Bus daugiau 

Nuotraukose - animatorė Jūratė Leikaitė, filmų "Kaktuso paslaptis", "Laiškai", "Braškės ant eglės" kadrai.

Autorės archyvo nuotr.