Laikas eina per kiną. Animatorės dienoraštis. Juodraštis (tęsinys)

Jūratė Leikaitė. Animatorės dienoraštis. Juodraštis. Tęsinys

Paskutinis filmas, kurį spėjau sukurti iki kino studijos privatizavimo buvo „Paparčio žiedas“. Lietuvoje mažai vaikams pagal sakmes sukurtų filmų, kuriuose atsispindėtų lietuviškų švenčių ir papročių dvasia. Norėjau animaciniame filme parodyti lietuviškos šventės tradicijas ir į filmo kontekstą įpinti sakmę, lyg intriguojančią istoriją, įvykusią šventės metu.Taip gimė filmų ciklas „Šventės ir sakmės“. 

Turime labai mažai filmų nacionaline tematika animaciniame kine. Daugiausiai apie tai galvojo ir tokius filmus anuomet kūrė režisierius Zenonas Šteinys. Jis sukūrė sudėtingą, net 15 minučių animacinį filmą „Kadaise Lietuvoje“ pagal Vilniaus įkūrimo legendą. Pagal apsakymą „Dosni obelis“ sukūrė filmą apie tėvų pasiaukojimą  ir sudėtingus gyvenimo išbandymus „Dosnumas“. Zenono Šteinio režisuotas filmas „Buvo buvo, kaip nebuvo“ lietuviškas savo kaimiško humoro scenomis, muzika ir piešinio stiliumi. 

Taigi, „Paparčio žiedas“. Joninių šventės viduryje jaunimas ant kalno laužą kuria, vainikus degina, mylimąjį buria. Joninių šventės naktį pražįsta stebuklingas paparčio žiedas. Jeigu žiedą turi, gali rasti paslėptus lobius ir turtus. Žiedo tyko velniai, nes kai  jis nukrenta ir išnyksta. Šiame filme pirmą kartą pabandžiau animatoriaus Arnoldo Pričino sukurtas animacines scenas skenuoti tiesiai į kompiuterį jų neprapiešiant, išsaugant animatoriaus stilių. 

2004 metais Lietuvos kino studija buvo privatizuota. Visas animacijos padalinys neteko savo darbo vietų. Animaciniai stalai, atvežti iš Maskvos, filmavimo staklės, dažai, popierius, viskas buvo išmesta. Susikūrė keletas individualių studijų, viešosios įstaigos, kuriose autoriai galėjo kurti animacinius filmus jau „savo virtuvėse“. 

--------------------- 

Kiekviena animacinio filmo sekundė yra labai brangi, nes per labai trumpą laiką gali pateikti daugybę informacijos. Ruošiantis kurti filmą, reikia labai kruopščiai apgalvoti kiekvieną filmo sceną - sekundės tikslumu. Dar nenupiešęs net kadruotės turi turėti visą fimą galvoje. Aišku, kad improvizacijai vietos visada reikia, tačiau kiekviena papildoma scena kainuoja nemažus pinigus. Taip pat reikia organizuoti net kelių žmonių darbą, kuriant papildomas, nenumatytas scenas. Todėl režisieriaus uždavinys yra sudėtingas – kuo mažiau klysti piešiant, kad filmo motužė netektų išmesti scenų. Aš dažnai nupieštą filmo kadruotę nusifilmuodavau ir susistatydavau filmo juodraštį iš statiškų kadrų, tai vadinama „animatiku“. Tada keletą kartų įdėmiai peržiūriu ir ieškau tų vietų, kur neįdomu ar per daug greitai viskas vyksta, neaiški istorija. Tada taisau juodraštį, jį iš naujo filmuoju. Tik tada, kai suprantu, jog turiu filmo pagrindą, kviečiu animatorius ir visą dailininkų asistentų komandą į darbą. Filmų kūrybinė grupė kiekvieną kartą būna skirtinga, viskas priklauso nuo filmo sudėtingumo ir stiliaus. Turiu savo mylimiausius animatorius, dailininkus asistentus ir kompiuterio operatorius. Labai svarbu surasti kontaktą su grupe, nes kol pabaigi filmą, praeina daug laiko. 

Studija „Filmų štrichai“, „Užgavėnės“, 2004

Mano namų virtuvėje susikūrė studija „Filmų štrichai“. 

Pirmasis studijos filmas išsiskyrė sudėtinga tema ir technologijomis – tai „Užgavėnės“. Ne tik filmo tema kvėpavo išsilaisvinimu iš sąstingio, bet ir tuometinė mūsų būsena buvo tokia –  laisvė, galimybė kurti taip, kaip nori ir ką nori. Improvizacijų ir atradimų troškimas tvyrojo studijos ore. Man teko ketveriems metams savo namus paversti daugelio žmonių darbo buveine. Kas rytą ir mano vaikai, ir aš keldavausi anksti ir - tuoj pat susitvarkę - laukdavome į darbą atėjusių žmonių. Studentai atliko praktiką, filmavo, skenavo, piešė, kasdien dirbdavo apie 7 – 8 žmones. Dabar kai bandau prisiminti, kaip 15 minučių filmo gamyba vyko 50 kvadratinių metrų patalpoje – tik gūžčioju pečiais – niekada to nebepakartočiau. Štai ką reiškia jaunystė, entuziazmas ir noras kurti. 

Piešdami filmą „Užgavėnės“ sunaudojome apie 500 kilogramų popieriaus. Visus piešinius reikėjo nuskenuoti į kompiuterį, todėl Viktoras sėdėdavo iki 22 valandos, nes skeneris buvo mechaninis. Įsigyti automatinį skenerį tuomet buvo prabanga. Bruži, bruži ...per dienas vis tas pats skenerio garsas svetainėje – jis, atrodo, net į sienas įsigėrė, o apačioje gyvenantys kaimynai vis klausdavo – kas ten pas jus vyksta? Tikra „gamyba“, o ne „kūryba“.

Žiemos simbolio Lašininio ir pavasarinio Kanapinio dvikova, karnavalinės eisenos su žvėrių ir gyvūnų kaukėmis, verdamo šiupinio ir blynų kvapas, kiemuose vaikų ir bobučių klegesys, ant stogų kniaukiančios katės, šokiai ir dainos, deginama Morė – visa tai norėjosi perteikti „Užgavėnėse“. Kūrybinis laikotarpis truko apie dvejus metus ir buvo pats įdomiausias mano gyvenime. Ir scenarijų kurti buvo labai įdomu, nes medžiagos apie šią šventę yra be galo daug... Atsirinkau tik tai, kas man buvo įdomiausia. 

Abu mano vaikai ir studentai, kuriems tuo metu dėsčiau, animatoriai ir kompiuterio operatoriai – visi buvo įsitraukę į filmo kūrimo procesą, dirbome lyg viena šeima. Kelionės į liaudies buities muziejų Rumšiškes, Kanapinio ir Lašininio kovos fotografavimai žiemą, blynų valgymas  studijoje ir kiti momentai smagūs prisiminti. 

Filme labai daug technologiškai sudėtingų scenų. Pirmoji filmo „Užgavėnės“ scena buvo komponuojama beveik du mėnesius. Kompiuteris kriokė ir, kai „nulūždavo“, prie jo dirbęs Mindaugas Daugėla sakydavo, kad kompiuteris „išsituštinti“ turi. Taigi po kelių mėnesių kompiuterio stenėjimo turėjome pabaigtą mistišką sceną, kada kamera lėtai keliauja pro tirštai sningantį kadrą per Lietuvos laukus ir vienišus medžius link kaimo, kur troboje moteriškė lyg būgnus muša – tešlą daužo, pyragus ruošiasi kepti. Visi kartu džiaugėmės kiekviena sukurta scena ir vis prisigalvodavome naujų eksperimentų. Kai norėjome pavaizduoti vilką, užpuolantį Raudonąją mergą, tai vienas pasiėmęs kartoninę dėžę susilenkęs lakstė po mišką, o kitas visa tai po kadrą fotografavo. Studijoje visos dėžės nuotraukos buvo atspausdintos ir ant filmo klijuojamos ranka. Tada teko kiekvieną vilko galvą nupiešti pagal dėžės formą ir nuskenuoti lyg animacinę sceną. Sukomponavus pieštus vilkus su nuotraukomis gavome įdomų meninį sprendimą. Pavyko sukurti baisią ir pilną įtampos sceną - to ir siekėme. 

Filmas„Užgavėnės“ buvo parodytas 45 prestižinių animacinių filmų festivalių programose užsienyje, gavo tarptautinės žiuri apdovanojimą už geriausią 2006 metų filmą, sukurtą Lietuvoje. 

„Marti iš jaujos“

Vėliau gana ilgai mąsčiau apie lietuviškas vestuves, apie susituokusiųjų džiaugsmus ir sutuoktuvių tradicijas. Taip studijoje buvo sukurtas vienas didesnių tų metų projektų „Marti iš jaujos“ pagal dailininko Viktoro Petravičiaus iliustracijas to paties pavadinimo knygai. Uždavinys man, kaip filmo dailininkei, buvo savotiškas - sukurti viso filmo kadruotę, nepiešiant nė vieno savo paveikslo ar piešinio. Reikėjo panaudoti originalius dailininko V.Petravičiaus darbus, medžio raižinius. Todėl filmas juodai baltas. Kadangi 38 iliustracijos buvo vertikalios, jas teko paversti horizontaliomis, klonuojant faktūras, praplatinant paveikslų kompozicijas. Filmo scenų buvo triskart daugiau nei knygos iliustracijų, todėl teko panaudoti kai kurių iliustracijų fragmentus iš kitų jo knygų (pvz.„Gulbė, karaliaus pati“). Animuoti personažus teko plokščiosios marionetės technika. Kiekvienas iš medžio išraižytas personažas buvo padalintas į smulkias dalis ir visos jos atitinkamai fazė po fazės pagal sumanymą judinamos: į upę lenkiasi pamergės, vainikus plukdo, angelai sparnais mosuoja, jaunavedžių puotos svečiai šoka ir t.t. Filmą pasakotojo balsu įgarsino aktorius Rimgaudas Karvelis, senieji filmo personažai prabilo graudžiu balsu, juos pirmą kartą savo gyvenime įgarsino mano tėvas, Juozas Leika. Mes su Valentu garsinome kitus personažus.

Filmo premjera įvyko Kaune, M. K. Čiurlionio muziejuje, kur buvo surengta dailininko V.Petravičiaus 100 gimimo metinių proga jubiliejinė paroda. Filmas buvo sutiktas labai palankiai, teko išgirsti komplimentų ir padėkų, kad filmas iš naujo prikėlė dailininko atminimą, įkvėpė jo kūrybai gyvybę. Kad nesugadintas dailininko stilius, subtiliai išspręstas pasakos siužetas ir vizualioji pusė. Jis buvo apdovanotas tarptautinio animacinio festivalio „Tindirindis“ žiuri specialiuoju diplomu už nacionalinės temos interpretaciją. Vėliau filmas „Marti iš jaujos“ keliavo po festivalius. Vienas iš įdomesnių jo pristatymų vyko Zagrebo prestižiniame festivalyje ypatingoje programoje „90 minučių per pasaulį“ (šioje programoje buvo filmai iš Argentinos, Čilės, Peru ir kt. šalių). 2011 metais jis buvo parodytas Japonijoje, specialioje programoje, skirtoje Lietuvai, kur japonų vaikai jį įgarsino japoniškai.

2013 Jūratė Leikaitė 

Kada nors bus daugiau... 

Nuotraukose - J. Leikaitės filmų "Paparčio žiedas" (1), "Užgavėnės" (4), "Marti iš jaujos" (5), Z. Šteinio filmo "Kadaise Lietuvoje" (2) kadrai; operatorius V. Pročkys filmuoja filmą apie "Užgavėnių" kūrimą (3).

Autorės asmeninio archyvo nuotr.