Atminimui. Žebriūnas apie Žebriūną
1971 – 1978 m., kai po “Paskutinio šūvio” filme “Gyvieji didvyriai” (1960), po “Paskutinės atostogų dienos” (sąjunginiame ir tarptautiniame ekrane – “Mergaitė ir aidas”, 1964) Žebriūnas buvo tarptautinės reikšmės festivalių laureatas, pripažintas, visur laukiamas “vaikiško” kino meistras, kurio žodžių buvo atidžiai klausomasi, o kone kiekvienas filmas pelnydavo prizus.
2000-aisiais, kai aktyvioji kino kūryba nutrūko, o režisierius persikėlė gyventi į kaimą ir kalbėjosi pats su savimi dienoraštyje. Ir 2010 – 2012 m. kai, vėl gyvendamas Vilniuje ir jau sirgdamas kartais sutikdavo pasikalbėti, prisiminti ir pasišaipyti.
Tada, būdamas 81 metų ir apdovanotas Nacionaline premija, sakė, kad jaučiasi 
“kaip archeologinė iškasena, kurią kažkas atrado, nuvalė, kažkas pastebėjo, pasakė – gražu. Ir apdovanojo”. Tai tipiškas, nepelnytai žiaurus lietuvių kino režisieriaus likimas: pirmieji profesionalai dar būdami kūrybingi, neteko galimybės dirbti kine. Žebriūno kūryba taip pat buvo dirbtinai nutraukta pinigų stygiaus, ištikusio Lietuvos kiną kartu su išsikovota nepriklausomybe.
O atrodė – dabar pagaliau galės rimtai susidomėti savo šalies istorija. Žebriūnas buvo įkūręs savo studiją ARS, organizavo scenarijaus apie Vytautą Didyjį konkursą, ieškojo scenaristo ir jau dirbo prie idėjos apie Molotovo-Ribentropo paktą, dėstė būsimiems režisieriams… Jam anuo metu buvo 70 metų. Pilnas idėjų ir noro dirbti.
Portugalijoje kiną kuria 104 metų Manoelis de Oliveira. 78-erių Kira Muratova kasmet padaro po filmą. 73 metų Liv Ullmann važinėja po pasaulį, režisuoja teatre ir kine. Igmaras Bergmanas „Sarabandą“ – savo paskutinį filmą – sukūrė, sulaukęs 85. Michelangelo Antonionis, būdamas 73 metų, patyrė priepuolį po kurio nebekalbėjo, o judėjo tik vežimėlyje, bet kiną kūrė iki 90 metų.
70-metis Žebriūnas gyveno kaime kaip atsiskyrėlis. Tai nebuvo jo pasirinkimas. Kitos išeities neliko. Dienoraštyje liudijo: “tapau niekam nebereikalingas”. O pats dienoraštis liudijo literatūrinę režisieriaus jėgą. Rašė ir noveles, scenarijus. Vienas jų – detektyvinei komedijai apie seklį Kalį po 20 metų (Kalio vaidmuo – Rolandui Kazlui!). Kitas – „Dangiškoji komedija“ pagal Siegfriedo Lenzo noveles (buvo gavęs autoriaus sutikimą!). Teikė paraišką Kino tarybai. Šiai teko svarstyti, ar skirti pinigus Žebriūnui, kai šalia – jaunųjų paraiškos, o pinigų ir taip neužtenka. Todėl – nei Žebriūnui, nei Grikevičiui, nei Verbai. Tokia tat lietuviškoji kinematografijos tragikomedija.
Atsisveikinimo su Arūnu Žebriūnu dienomis prisiminkime jo mintis, išsakytas apie kūrybą įvairiais metais - polemikoje ir plenumuose 8 -ame dešimtmetyje, dienoraštyje, rašytame Maišiagaloje, laiške LMA rektoriui, pokalbiuose su kritike R. Oginskaite.
x x x
Lietuvos kinematografininkų sąjungos plenumas Vilniuje, 1971 metais.
Polemika su kino kritiku B. Runinu (vertimas iš rusų kalbos)
(…)
Žmogaus asmenybė sukurta iš dviejų prieštaringų sąvokų “Aš”. Pirmoji “aš” – mažytė ir antroji – “Aš” didelė (V. Sezemanas). Mažasis “aš”, tai psichofizinis individas, sąlygotas visomis realaus gyvenimo determinacijomis ir jo supratimas apie grožį yra labai elementarus. Pavyzdžiui: gražus oras, gražus rezultatas, gražus atlyginimas ir t.t.
Antrasis “Aš” – didysis, pažindamas tikrąjį grožį iškyla aukščiau ir, lyg iš šalies išdavikiškai žvelgia į mažąjį “ aš”. Tik šitas didysis “Aš” sugeba suvokti, pajusti tikrąją meno akto paslaptį. Gal tai ir pavadinkime: “Sąmonės estetiniu nusistatymu”, nes jis mums padeda įveikti savo mažąjį “aš” ir padeda prisiartinti prie objektyvesnio meno kūrinio pažinimo. O, jeigu plačiau – estetinis sąmonės nusistatymas tampriai susijęs su tokiom sąvokoms, kaip etika, aukšta moralė, asmenybės formavimasis ir t.t. Galų gale, tai yra svarbus socialinis reiškinys. Ypatingai šiandieną. Taikytis prie “beraščių” vartotojų būtų didelis nusikaltimas. Tokiu būdu užsidirbdamas pinigus, menininkas prisidėtų prie piliečių dvasingumo erozijos.
(...)
Aš nesu pramoginių filmų priešas. Bet tikras, Didysis Menas visada buvo ir yra tendencingas, t.y. humaniškas (snobų pykčiui) ir visai nesvarbu kokiomis priemonėmis jis sukurtas. Prašau, galima ir pasilinksminti, bet kartu su sveiku juoku, ironija, sarkazmu, net absurdu, turime gauti tas vertybes, kurios valo žmogaus akis ir dvasią.
Nesiūlau kurti tik poetinius filmus. Sąvoka: “Sąmonės estetinis nusistatymas” priklauso ne tik tokio stiliaus filmams. Aš sąmoningai akcentuoju, užaštrinu problemą. Kaudamasis su kritikais ir žiūrovais stengiuosi apginti poetinio kino egzistenciją.
(…)
Filmo “Paskutinis šūvis” (novelė iš kino kilmo “Gyvieji didvyriai”) aptarimo metu, vienas Lietuvos TSR Kultūros ministerijos kolegijos narių pareiškė:
- Aš labai įdėmiai žiūrėjau filmą ir daug ką supratau…impresionizmas, ekspresionizmas…Bet filmo finalas neteisingai sumontuotas. Tai, tiesiog nesusipratimas. Filmo pabaigoje banditas užmuša mergaitę ir ji numiršta. Vėliau, banditas įkrenta į liūną ir nesulaukęs pagalbos nuskęsta…O paskutiniame filmo kadre skrenda dvi gulbės. Visa tai suprantama – skrenda jų dvasios. Viskas teisingai, bet kodėl tos gėrio ir blogio dūšios skrenda kartu ir į vieną pusę…
Nesupratęs poetinės kino kalbos struktūros, valdininkas bandė gelbėtis, pajungęs tik elementarią savo logiką. Iš kur tokia drąsa? Begalinis noras kišti nosį į subtilias meno formas? Pagaliau, daryti sprendimus ir juos garsinti visuomenei. Galvoju, tik labai kompleksuotas, prasto gymio žmogus, pasinaudojęs politine konjunktūra, bandė pagerinti savo giminės genus. (Gal tai masinės kultūros – meno profanacijos pradžia Lietuvoje? Jeigu rėžti tiesiai – šiai “meno” rūšiai davė pradžią kultūros valdininkai ir kai kurie menotyrininkai).
(...)
Atsivertę žurnalą “Искусство кино” (1971m. Nr. 1) ir perskaitę kino kritiko B. Runino straipsnį “Įvaizdžiai, simboliai ir hieroglifai” suprantame, kad analizuodamas mano filmus: “Paskutinį šūvį”, “Mergaitę ir aidą”, “Mažąjį princą” ir “Gražuolę”, autorius net nebandė sužinoti, suvokti šių filmų struktūrų esmę. Jis pasirinko labai keistą analizės metodą. B. Runinas tyrinėja tiktai “įžeminimo” laipsnį ir labai kruopščiai bando iššifruoti metaforas, grubiai ištraukdamas jas iš poetinės kino kalbos struktūros. Vėliau, nustatęs jų “ kainą”, nurodo vieno, ar kito filmo meninę vertę. Šios prekybinės vertės etalonu jis pasirenka įžeminimo (realizmo) laipsnį ir atitrūkimo nuo žemiškų rūpesčių laipsnį. Lyg, tie skaičiavimai ir pagal juos nustatyta vertė lemia poetinio kūrinio pinavertiškumą…Teisybės vardan, reiktų pripažinti, kad ne visi mano sukurti filmai tapo didele vertybe. Tik mane stebina ir žeidžia metodas, kurio pagalba B. Runinas stengiasi , aplamai, susidoroti su poetine kino kalba.
(…)
Įdomiausia B. Runino straipsnyje yra filmo “Mergaitė ir aidas” recenzija.
Cituoju:
- …Kalbant apie A.Žebriūną ir jo geriausio filmo “Mergaitė ir aidas” tikrąjį pasisekimą, reikėtų pastebėti, kad veiksmas ten vyko ne simbolinio atotrūkio nuo žemiškų rūpesčių atmosferoje, o realistinėje aplinkoje, tarpe realių žmonių. Herojė aprengta beveik taip pat – suknele su žirneliais. Mergaitė iš didžiosios raidės, tapo paprasta mergaite Vika, kuri turi senelį, tėvą ir draugą – Romą. (Citatos pabaiga)
Jeigu sekti šių eilučių autoriaus mąstymo logiką, reiktų drąsiai pareikšti, kad “Mona Liza” būtų žymiai vertingesnė ir poetiškesnė, jeigu paveikslo fone stovėtų jos dėdė, mama ir geras draugužis…
Kodėl B. Runinas filme “Mergaitė ir aidas” nepastebėjo mistikos, metaforų ir atsiribojimų nuo žemiškų rūpesčių – man nelabai aišku. Filmo herojė kalbasi su kalnų dvasiomis – aidais. Renka jų kolekciją, visiškai atsiribodama nuo žemiškų rūpesčių! Kodėl straipsnio autorius, nagrinėdamas filmą toks nenuoseklus? Kodėl pakeitė savo suvokimo metodą? Aš, sukaupęs drąsą, galėčiau pasakyti, kad jis nieko nepakeitė ir nieko nesuprato. Tik truputį pagudravo – nedrąsu buvo šiam filmui taikyti revizoriaus metodą, nes filmas “Mergaitė ir aidas” tapo žinomas plačiai visuomenei. Lokarno kino festivalyje Šveicarijoje pelnė “Sidabrinių burių” prizą, o Kanuose, jaunimui skirtų filmų tarptautininiame festivalyje – Grand Prix.
Pratęsdamas diskusiją štai ką norėčiau pasakyti (gal šio filmo nenaudai): Antras estetinio pažinimo falsifikavimo šaltinis yra – pamėgdžiojimas, arba nusižeminimas. Dažnai kritikai vertindami meno kūrinį praranda savarankiskumą, savo asmeninį meno kūrinio suvokimą ir pasiduoda tam tikrų socialinių grupių arba, to meto aukštesnių instancijų palaimintų, autoritetų nuomonei.
(...)
O mano vargšę “Gražuolę” B. Runinas subiaurojo visiškai. Ne aktorę, o filmą. Recenzentas drąsiai panaudoja savo nuodingą neo estetikos metodologiją, nes jis, tikriausia, girdėjo aukšto Maskvos Kino komiteto valdininko (Karaganov) mestelėtą frazę: “В этом фильме мало кислорода”. Šitas sakinys uždarė filmui kelią į didžiuosius šalies kino teatrus, tarptautinius kino festivalius ir davė valią recenzentui susidoroti su man brangiausiu filmu, todėl nenorėčiau tęsti diskusijos.
Ačiū už dėmesį.
TSRS Kinematografininkų plenumas Maskvoje. 1979 m.
(vertimas iš rusų kalbos)
Brangūs draugai, norėčiau pasveikinti visus čia esančius optimistus, kurie susirinkę šioje salėje nuoširdžiai tiki , jog dar vienas suorganizuotas posėdis skirtas kino meno aptarimui, tiksliau , kino filmų skirtų vaikams ir jaunimui, pozityviai išspręs susikaupusias problemas. Aš taip pat esu optimistas, bet negaliu ignoruoti išgirstos minties, kad mūsų visuomenėje vykstantys susirinkimai ir juose pasakytos kalbos yra kuriamos pagal vieną schemą: - “Gyvenam gerai, bet trūkumų dar yra…”Taigi, tokie susibūrimai yra daugiau prestižiniai, o ne dalykiški. Jie daugiau sąlygiški – inertiški.
Aš nemėgstu grožėtis užsienietiškais žodeliais, bet šiandieną būtų naudinga prisiminti ką reiškia žodis – inercija: kūno savybė išlaikyti save ramybės būsenoje.
(…) Pradedant pokalbį apie jaunosios kartos auklėjimą, reiktų priminti šitiems suaugusiems, arba, kaip vaikai juos vadina dėdėms ir tetoms, kurie gamina ir priiminėja filmus skirtus jaunimui, kad pagrindinis inercijos matas yra kūno masė… O jeigu, paprasčiau, šito trūkumo mūsų jaunimas niekada nejautė, nei moraline, nei fizine prasme… Jie nesvajoja apie ramybę – atvirkščiai – jie neapkenčia ramybės; vieni atvirai , ramiai, kiti iššaukiančiai nori įrodyti, savotiškai pateisinti savo egzistenciją. Jie svajoja pragyventi ne vieną, o daug gyvenimų – ir pirato – plėšiko ir kosmonauto, arba mokslininko, kuris savo atradimais apvers pasaulį aukštyn kojom… Taip. Tokie karštagalviai ateityje gali sukurti stebuklus, bet gali patekti ir į keblias situacijas.
(…)
Mes suaugę žmonės, paskatinti geriausių norų, įsiveržiame į asmeninį jauno, trapaus, ypatingai smalsaus, jausmingo, nepatyrusio jaunuolio gyvenimą. Gerai, kada “veržiasi” protingai ir toks suaugęs, kuris dar neužmiršo savo vaikystės – dvejetus už matematikos uždavinius, literatūros, elgesio… Neužmiršo aštraus skausmo ir nusivylimo, pirmą kartą gyvenime susidūręs su melu, apgavyste, gudrumu… Neužmiršo pirmos meilės ir tragiško, pačio tragiškiausio, koks gali būti tik jaunystėje, išsiskyrimo su ja…Neprarado aštrių pojūčių, jaunystės šėlsmo, nors amžius jau ne tas. Patyręs visus būties vingius, sotaus gyvenimo viliones, bet nusprendęs gyventi savo individualų gyvenimą – nepasiduoti inercijai!
Deja, į vaikišką pasaulį, tyliai, ant pirštų galų sėlina laimingesni dėdės. Artimiau su jais susipažinus, gali pagalvoti, kad vaikystėje jie dvejetų negaudavo, o elgesys tik penketui buvo vertinamas… Ir tragiškų išsiskyrimų nebuvo…(...)
Teisingai, ir tokie turi teisę egzistuoti. “Tegul žydi tūkstantis gėlių”. Bet meno pasaulyje jie yra nepageidautini. Ne dėl to, kad penketukus gaudavo… Ne dėl to, kad nepatyrė aštraus skausmo, pirmą kartą susidūrus su melu ir išdavyste, o todėl, kad jie neturi užaštrinto gyvenimo suvokimo, arba jį prarado. Jie – abejingi tam, kas buvo ir kas bus. Jie priklausomi tik nuo išorinių jėgų. Dėl viso pikto “taupo” savo energiją, savarankiškumą, todėl kad taip patogiau, ramiau, nereikia rizikuoti – jeigu kas nors nepavyks, atsakomybė atiteks išorinėms jėgoms…Gaila, bet ir pas mus – “vaikiškam” kine apstu tokių personažų. Jie rašo scenarijus, režisuoja filmus, sėdi redaktorių kėdėse…Rašo reikšmingus straipsnius – kviečia kitus uoliai darbuotis, “ degti ryškia liepsna”…Įdomu, kas tokius žmones palaiko? Atsakyti galima tumpai – tokio pačio sukirpimo subjektai, kuriems be galo svarbu kūną ir dvasią išlaikyti ramybės būsenoje…
Ištraukos iš dienoraščio, rašyto 2000 m. rudenį, apsigyvenus kaime prie Maišiagalos
17:31 2000.10.16
O, pagaliau, reiktų pasvarstyti, kas man kelia nerimą, kas mane slegia, kodėl bloga nuotaika?. Senatvė? Galvoju, kad ne vien tai. Pastebėjimas: Aš nuolat veju šalin dar iki mano sąmonės neatėjusias mintis. Iš anksto. Keista. Tai kažkas nauja. Logiška būtų savęs paklausti: Ko aš nenoriu, ko aš bijau?. Ką aš veju šalin? Antakalnyje, “Širdies namuose” psichologė, už 50 litų man pasakė, kad aš bijąs mirties.Gal ji teisi? Deja, tuo metu nepatikėjau ir nusprendžiau, kad ji silpna psichologė, turinti savų problemų. Gal net – profesinių. Seanso metu buvo sukaustyta ir pasimetus, bet diagnozę ištarė ryžtingai. Žinomas posakis: “Gydytojas savo klaidas laidoja”. Reiktų saugotis tokių gydytojų, nes jie gali sveikam žmogui įkalbėti ligą. Kodėl aš dažnai prisimenu tą epizodą? Retkarčiais prabunda savikritika? Aš gi – optimistas. Dabar, šią minutę, tikrai toks esu. Kodėl tik šią minutę? Gal nerimo priežąstis – vis didėjantis nepasitikėjimas savo jėgomis, savo sukurtomis gyvevenimo nuostatomis? Gal būt. Kai ką nujaučiu – aš kažko laukiu. Kiekvieną dieną laukiu. Gal skambučio? Gal Žmogaus? (...) O, gal, aš laukiu tiesiog naujos minties, kuri mane nuramins, taps prasminga, suteiks dvasinę pusiausvyrą. O gal?… Tapau niekam nereikalingas ir baigtas kriukis. (…) Arūnai, nenuleisk nosies! Daugiau humoro… Einu žiūrėti “Dviračio Šou”…
(...)
2000.10.26
Jaučiu, kad bręsta mintis užrašyti keletą epizodų, bet vis atidedu. Studentams dažnai papasakoju apie bohemos laikus. Dvi novelės tikrai jau prašosi užrašomos. Štai, ir sustoju. Ar verta? Gal vėliau? Rytoj? Papasakoti daug lengviau. Užrašytas sakinys darosi labai svarbus, reikšmingas. Kaip to išvengti? Aš pasakoju lengvai su humoru, ironija. Matyt, vistiek reikės bandyti kloti ant popieriaus, kad liktų vaikams ir anūkams pasijuokti. O, gal ir susimąstyti?… Einu išgerti kavos…
(…)
2000-11-17
Dieve, Babytei infarktas. Bėga laikas, bėga metai ir ateina eilė…Visiems. Kas tai sukūrė? Kas tai sugalvojo? Mano galva, tai labai talentingo dramaturgo kūrinys, kurio per tūkstančius metų niekas nesugebėjo pralenkti. Talentingesnio darbo pasaulyje nėra. Žmogus gimsta, džiaugiasi gyvenimu, o vėliau jam “pasako” eik velniop ir baigtas kriukis. Bet tai – dviem žodžiais. Apie šitą dramaturgiją reikėtų visą gyvenimą mąstyti, o gal ir rašyti. Gaila. Reikėjo žymiai anksčiau susimąstyti.
(...)
2000.12.23
Taigi atėjo mano valdiško darbo pabaiga. Seimas nutarė dirbantiems pensininkams mokėti ne daugiau 218 lt. Dabar gaudavau dvi pensijas: valstybinę – 552 lt. Ir senatvės – 792 lt. Viso – 1344 lt. Jeigu pasilikčiau dirbti, iš manęs atimtų 1126 lt. Gera Kalėdinė žinia… Rytoj kūčios. Kad būtų lengviau “ant dūšios“ parašiau rektoriui pareiškimą.
LIETUVOS MUZIKOS AKADEMIJOS REKTORIUI
J. ANTANAVIČIUI
Doc. Arūno Žebriūno
PRAŠYMAS
Kontrakto nutraukimo klausimu.
Gerbiamas Rektoriau, buvau labai laimingas dirbdamas pedagoginį darbą Jūsų vadovaujamoje Lietuvos Muzikos Akademijoje, kino ir televizijos katedroje. Deja, Lietuvos Seimo daugumos sprendimu tapau “išbuožintu” pensininku. Lietuvos “liberalų” aritmetika primena 30-tųjų metų Čikagos gangsterių, arba Lietuvos “daktarų” reketą: nori dirbti – mokėk! Pirmą kartą Lietuvos istorijoje padugnių buhalterija tapo Valstybine politika. Už pedagoginį darbą gaudami grašius nepurkštavom, dirbom nuoširdžiai ir kantriai. Labai sunku nutraukti savo veiklą, bet šiandieną esu priverstas prašyti būti atleidžiamas nuo šių metų gruodžio 31 dienos.
Vilnius,
2000.12.23
Reiškiu didžią pagarbą
Arūnas Žebriūnas
2000.12.28
Skausmingai ir sudėtingai artėja Nauji Metai ir mano paskutinės darbo dienos… “Kažkas papuvę danų karalystėje,- pacitavo V. Šekspyro Hamletą aktorius D. Banionis ir nusprendė atsisakyti algos, nes jo pensija didesnė už atlyginimą teatre. Valdžia susigėdo – menininkams - pensininkams leido dirbti pagal autorinius kontraktus. Prižadėjo pensijų neatimti. D. Banionis pasakė: “Netikiu!”. Ir aš taip sakau. Ne valdžia, o vaikų darželis.
“Dėkojame už šią šventinę dovanėlę, kurią reikėtų prilyginti mengelių (taip, rodos, vadinosi nacių budelis, eksperimentavęs su konclagerių kaliniais) nusikaltimams...,- parašė aktorius Regimantas Adomaitis “Respublikos” laikraštyje. Valio. Tai jau tikrai ne vaikų darželis, o manų košė su krauju…Vėl kapojau malkas, klausiau rimtą muziką. Žinau, kad greitai prasidės nerimas, apmąstymai, gyvenimo prasmė ir t.t. Sėdžiu prie darbo stalo. Nenoriu rašyti. Nenoriu prisiminimų. Viskas atrodo banalu. Jaučiuosi, lyg naujagimis su nukirpta bamba.
(...)
2001-03-8
Jei mes norime būti atsakingi už savo gyvenimą, turime būti atsakingi už savo liežuvį…
Jei atliekame aukos vaidmenį, išnaudojame savo asmeninę galią tam, kad būtumėm bejėgiai…
Nesijaučiu auka, bet stipriai nusivylęs. (…)
(…)
2001-03-16
"Pagaliau mylėkite save dabar, nelaukite, kol jūs to nusipelnysite…Kartą išmokę mylėti save, galite mylėti ir kitus žmones…Ar kada nors pastebėjote, kad savimi patenkinti žmonės yra natūraliai patrauklūs?”… Tai dar viena ištrauka iš Louise L. Hay knygos “Tavyje glūdi stiprybė”, kurią man Ūla prisakė būtinai perskaityti. Tos mintys sukelia daug abejonių, norisi ginčytis, bet knygoje yra ir įdomių pastebėjimų. Pav: “Kol geranoriškai nemylite vaiko savyje, kitiems žmonėms labai sunku jus mylėti”.
-Jei susidūrėte su nemaloniu žmogumi ir bendravimas jus slegia, palikite jį ramybėje, nesikankinkite,- pataria Louise L. Hay. Dieve, kaip man svetimos tos mintys! (…)Tai ne savęs mylėjimas, o siaubingas egoizmas. Apskritai, šis patarimas mylėti save yra labai įtartinas ir populistinis. Pažeidžiama elementari logika. Artimų žmonių santykiai negali “mirtinai” nutrūkti, jie gali įgauti kitą bendravimo būdą. Tai priklauso nuo asmenybių vidinės, prigimtinės kultūros lygio. Ne savęs mylėjimas, o pagarba gimdytojams, kitam asmeniui suteikia tam tikrą ramybės jausmą, dramatiškose situacijose, nes esi užtikrintas, kad nebūsi parduotas, apgautas, apšmeižtas. Gal tiktai tapsi vienišas ir gyvenimas pareikalaus dvasinės ir fizinės stiprybės. Tėvo, Motinos, Vaikų archetipų niekas dar nepajėgė “nukirpti”. Tik bolševikai ir fašistai bandė provokuoti politinę, net fizinę neapykantą kitaip mąstantiems šeimos nariams. Reikalavo atsižadėti tėvo, motinos, ar brolių esančių Sibire – tremtyje.
(...)
2001-08-10
Dar kartą įbridęs į upę, rasi kitą vandenį…Bet Dievai bus ten, kur ir buvę. (Mano sukurtas derinys). Sudėtas gimimo dienos proga.
Išsiskyrimas glūdi jau susitikime. Niekas netrunka amžinai, Nuolatinė kaita suteikia gyvenimui skonio, Kiekvienas žmogus yra atsakingas už save, Ir vienintelis kelias, kuriuo jis gali eiti, - tai jo paties kelias…
Deng Ming-Dao. “Įžvalgos kasdienai”
(...)
2001-08-17
(...) Mano dabartinė vienatvė išgrynino jausmus, išvalė nuo perdėtų sentimentų. Ir kas beliko?.. ? Parašiau Monikai elektroninį laišką, kuris vadinasi “Mintys” ir akys apsiblausė – nebematau raidžių…O kalbu, kad nebėra sentimentų. Kvailystė. Aš jų niekada neprarasiu. Telieka palinkėti visiems juos ne tik neprarasti, bet saugoti ir gerbti.
Iš pokalbių namuose, Švyturio gatvėje 2010 -2012 m.
„ Slaptos metaforos filmuose? Nesakyčiau, kad čia vertybės. Prisimenu atšilimo laikus. Maskvoj žiūrėjau linksmo žanro filmą. Sėdėjau didžiulėje salėje, daug žmonių buvo. Ten rodė, kaip važiuoja mašina, pro langą šuniukas žiūri. Privažiuoja prie sankryžos, o ten milicininkas stovi.
Ir tas šuo taip pradeda lot ant jo iš mašinos. Publika staugė salėj! Plojo, kojom trypė iš malonumo. Supranti?
O meno ten – špyga. Taip kad su Ezopo kalbom ir metaforom reikia truputį atsargiai“.
(…)
Mano filmai yra nuobodūs šiais laikais. „Gražuolė“ nuobodi, „Paskutinė atostogų diena“ nuobodi. Šiais laikais neišsėdės jaunimas iki galo niekaip.
Reikia pabėgti nuo štampų, nuo standartų, suplėšyti juos. Kokia tu būsi laiminga, kai tau pasiseks.
Neužrašei. Geriausios mintys ateina, kai tu tarpdury. Neužrašei“.
(…)
