Po premjeros VDFF. Apie kiną ir gyvenimą („Vakar bus rytoj“)

Naujame filme „Vakar bus rytoj“ Janina Lapinskaitė į entuziastingo jaunuolio Tomo Eigerto rankas įdavė galingą žaislą – kino kamerą, o pati liko nuošaly, kantriai laukė, kol kamera užsifiksuos stebuklingos būties akimirkas. Tai šviežio vėjo gūsis dokumentininkės kūryboje, nes iki šiol jos filmams buvo būdingas ryškus realybės režisavimas.  Filme „Vakar bus rytoj“ svarbesnis režisierės žvilgsnis į dokumentinio kino medžiagą, perkonstruotą naujai prabylančią realybę ir patį kino reiškinį. 

Nors „Vakar bus rytoj“ žmonės atitinka dažno Lietuvos dokumentinio kino herojaus tipą – vienišą, neįgalų, šiek tiek liūdną, tačiau nepaliaujantį pastangų gyventi, žmogų - J. Lapinskaitė kūrė filmą visai ne apie tai, kokia senatvė sunki arba koks gyvenimas verda „Sitevitos“ globos namuose. Iš esmės, tai filmas apie kiną, jo ištakas ir archetipinį žmogaus norą įsiamžinti. Filmas kelia aliuzijas į laikus, kai kino kamera paprastiems žmonėms atrodė tarsi magiškas aparatas, o į miestelį atvykęs kinematografininkas prilygo burtininkui – stebuklas vykdavo kai kronikos peržiūrų metu žmonės kino projekcijoje pamatydavo patys save. 

VDFF specialiame seanse pristatyto naujojo J. Lapinskaitės filmo pradžioje padiktuojamos žaidimo taisyklės: į kadrą neįgaliojo vėžimeliu įvažiuoja vyras, o, jau beveik iš jo išvažiavęs, grįžteli atgal: herojaus akis užkliuvo už neįprasto, netoli žemės pritvirtinto, objekto. Kadre matosi tiesiai į kamerą nukreiptas tyrinėjantis vyro žvilgsnis. Sekantis kadras įmena filmo mįslę - jaunas ir entuziastingas globos namų darbuotojas Tomas koridoriuose ieško tinkamos kameros pozicijos. Aišku, kad nuo šiol globos namų gyvenimas bus stebimas per Tomo rankose laikomos kameros objektyvą. Jam talkinantis pensiono gyventojas Antanas, ant pečių užsimetęs Tomo įduotą mažą video kamerą, kukliai pažada: „Gal ir pavyks pagaudyti vieną kitą gabaliuką“. Filme montuojama abiejų neprofesionalių operatorių užfiksuota globos namų kasdienybė. 

Tomas yra visų bičiulis, todėl net ir su kamera rankose kelia visų pasitikėjimą ir pagarbą. Neužilgo visi gyventojai nori pakliūti į kadrą. Trumpa eterio akimirka - tai impulsas pasijusti svarbiu ir įdomiu. Ji įneša šviežią intrigą į palengva tekantį filmo herojų gyvenimą. Panašiai, kaip kadaise kinematografininko atvykimas miestelėnus priversdavo apsivilkti išeiginę eilutę, globos namų gyventojai siekia parodyti ką turi ar moka geriausio. „Vakar bus rytoj“ etiuduose užfiksuotos gyventojų atvirumo valandėlės, noras bendrauti, siekis parodyti savo išskirtinumą, priminti apie savo vertę ir gebėjimus. Filme skamba dainos ir poemos, didžiuojamasi praeities pasiekimais bei rodomos atkaklios pastangos išsaugoti iš rankų slystančią sveikatą, nugriebti iš gyvenimo tai, kas vakar nesuspėta. Filme vengiama minorinio tono, trumpi pokalbiai su globos namų gyventojais yra nuotaikingi, nestokojantys saviironijos.

Puiku tai, kad Tomo kamerai svarbu yra viskas. Net ir jis pats bei jo ir pensionato gyventojų santykis. Jis, kitaip nei profesionalūs operatoriai, labai laisvai elgiasi su savo naujuoju žaislu, kamerą montuoja neįprastose vietose, nebijo rizikuoti. Todėl daugumoje kadrų - sugriuvusi kompozicija, siaubingi rakursai, nukirptos herojų galvos. Svarbiausias jo tikslas – kuo detaliau užfiksuoti pensiono kasdienybę, „pagauti“ stebuklingus atsivėrimo momentus. Tomas leidžia žmonėms patiems pasirinkti, kaip jie nori būti vaizduojami ir ką apie save nori papasakoti. Šis jų pasirinkimas tampa pagrindiniu filmo dramaturginiu užtaisu. Tomas laisvai žaidžia kiną, eksperimentuoja negalvodamas apie šio žaidimo rezultatą. Jis tėra filmo kūrėjos įrankis. Tuo tarpu J. Lapinskaitė iš nufilmuotos medžiagos konstruoja pagrindinę filmo mintį – kiekvienas žmogus nori jaustis svarbiu, ir šis jausmas, slenkant metams ir mažėjant aplinkinių dėmesiui, vis auga.

"Vakar bus rytoj" nėra vien tik apie senatvę, jos sulaukusius žmones. Kino savirefleksijos nata užtvirtinama vienoje stipriausių scenų filmo pabaigoje. Išvykos į Teatro, muzikos ir kino muziejų metu Antanas, pensione "gaudęs" savo kolegų kasdienybės akimirkas, į rankas paima milžinišką praėjusio amžiaus kino kamerą ir smalsiai žvelgia pro objektyvą, tarsi būtų "užsikrėtęs" kinu. Mažiau nei pusvalandžio trukmės filme kinu "užsikrėtė" ir operatorius Tomas, ir pati režisierė.