Paroda. ...kad ir koks nepalankus žmogui būtų likimas, Laima saugo, kad savo dalį jis atsiimtų... (interviu su animatore Jūrate Leikaite)

Lietuvos animacinio kino kūrėjų subrandintos parodos - retos ir dėl to ypač laukiamos. Simboliška (o gal magiška?), jog su rudeniu Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilniaus g. 41) duris atvėrė režisierės, prodiuserės, scenaristės, iliustratorės ir animatorės Jūratės Leikaitės jubiliejinė paroda „Animacijos magija“. Ją dar galima aplankyti iki rugsėjo 28 d.

Lankytojams siūlomas reginys – tai kelių metų kūrybos refleksija, sustabdyti filmų kadrai, kurie įprastai išgyvenami ir pajuntami ribotame laike, pateko į neįprastą aplinką – parodų salę. Žiūrovas - laisvas nuo animacinio filmo režisieriaus diktuojamo tempo, kadrų planų žaismės - kuria asmeninį santykį su vaizdu: gali vėl ir vėl sugrįžti prie jį jaudinančios, įtraukiančios detalės, štricho ar potėpio linkio. Be kita ko, kiekvienam smalsaujančiam suteikiama proga prisiliesti, pamatyti, susipažinti su autorės pieštais eskizais filmams, tais, kurie liko „už kadro“ ar tiesiog – slėpiningo impulso, kuris veda kiekvieną kūrėją, pagavos vaisiais – grafikos darbais.

Jūratės Leikaitės parodos pavadinimas „Animacijos magija“ intriguoja. Nei vienas, nei kitas žodis vaizduotėje nenupiešia aiškaus kontūro, nors, regis, abu daiktavardžiai suprantami, žinomi, tarsi nepalieka vietos interpretacijai. Vis dėlto, kažkas už jų lieka paslėpta – gal anima, tokia artima animacijai ir neatsiejama nuo magijos? 

Kodėl kūrėja pasirinko šį pavadinimą, kas vienija parodoje eksponuojamus tokius skirtingus kūrinius, ir į keletą kitų  klausimų atsakė pati animacinių filmų ir šios  parodos autorė Jūratė Leikaitė. 

  - Kodėl parodą pavadinote „Animacijos magija“?

Kad animacinio filmo kūrimas yra magija, turbūt aišku visiems. Manau, kad magija yra visus šiuos darbus vienijanti tema...

Parodos pagrindas – aliejumi ir akrilu ant drobės nutapyti darbai, kurie buvo panaudoti animacinio filmo „Taip Laima lėmė“ scenoms sukurti. Filmas apkeliavo daugelį pasaulio kino festivalių, laimėjo prizų ir diplomų, du „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus, todėl norėjosi plačiau pristatyti visuomenei filmo kūrimo kelią. Švenčiu gimtadienį, o tokiomis dienomis susimąstai apie savo nuveiktus darbus, pažvelgi atgal, kas buvo bloga, o kas gera… Norisi kalbėti apie visiems rūpimas temas: žmogaus gimimą, mirtį, likimą, sėkmę, magiją ir burtus…

 - Kaip du įspūdingo formato paveikslai atsidūrė pačiame parodos centre? Galbūt jie kažkuo svarbūs ar ypatingi?

Dideli paveikslai, kuriuos eksponuoju parodoje, buvo panaudoti svarbiose filmo scenose. Aliejumi ant drobės tapytas paveikslas „Ąžuolas“ tapo sudėtingos scenos „Atsisveikinimas su mirusiais“ dekoracija. Persikėlusi per upę vėlių procesija artėja link milžiniško Pasaulio medžio – Ąžuolo, kurio kamiene atsiveria arkos, vedančios aukštyn – į Mirusiųjų karalystę. Buvo tikima, kad nuo žmogiškų ydų apsunkusios vėlės negali patekti tiesiai į dangų, todėl pirmiausia jos apsigyvena medžiuose. Stipriam vėjui papūtus jos ima girgždėti ir dūsauti, tarytum guostųsi praeiviui dėl blogų savo gyvenimo poelgių. Šio filmo epizodo nuotaiką padėjo sukurti lietuviškose sakmėse pasakojami nutikimai. Sakmėje  „Mirštančiojo draugai“ man patiko, kaip keliomis frazėmis sukurta gūdi atmosfera:

Sako, seniau namai stovėjo vienoje gatvės pusėje, o tvartai, klojimas – kitoje. Sykį rudenį viena šeimininkė ėjo iš tvarto. Buvo vėlyvas ruduo, lapai nukritę. Mato, ateina būrys žmonių. Visi tyli, nesikalba. Ji palaukė praeinant, tačiau nei lapų čežėjimo, nei jokio garso neišgirdo. Visi nuėjo pas kaimyną. Ten buvo jau silpnas senelis. Šeimininkei šiurpas tik perėjo, bet grįžo į gryčią. Ogi atbėga kaimynė merga suolų skolintis laidotuvėms. Sako:

– Neseniai mirė senelis.

O ten numirėliai atėjo pasitikti savo draugą ir pasiimti su savimi. Užtai taip be garso ir šlamesio ėjo.“ (Sužeistas vėjas: lietuvių liaudies mitologinės sakmės, Vilnius, p. 175) 

Kitas parodoje eksponuojamas didelis aliejumi ant drobės tapytas paveikslas „Nakties valdovas“ buvo panaudotas filmo „Taip Laima lėmė“ scenose. Tolimų perspektyvų ir melsvų šviesos properšų daugiamatė paveikslo erdvė, kamerai lėtai judant įvairiomis kryptimis, sukuria talpų beribio, paslaptingo anapusinio pasaulio scenovaizdį. Baltų protėviai tikėjo, jog pomirtinį pasaulį valdo požemių dievas Velinas, o mėlynuose debesyse gyvenąs dievas Perkūnas. Paveiksle esančios Valdovo akys filme animacijos dėka atgyja ir sušvinta ryškia šviesa. 

 - Jei „pradžioje buvo žodis“, kas jis Jūsų kūryboje: paveikslai ar filmai? Kuriems tenka „priežasties“ ir kuriems – „pasekmės“ vaidmenys? Ar būna išimčių? 

Paveikslai gimsta tada, kada noriu spalvų ar grafinio piešinio. Tam nereikia daug laiko, dažnai improvizuoju ir piešiu tai, kas kirba galvoje. Kartais užtenka vienos įdomios knygos frazės ar poezijos eilutės – ir gimsta paveikslas. Rezultatas matomas iš karto, o tai man patinka. Filmui reikia ilgai ruoštis, be to, jį pradėti visada lengviau, negu pabaigti. Tai panašu į ilgo maratono bėgimą. Proceso pradžioje atsakingai renkuosi temas ir siužetus, nes žinau, kad turėsiu gal net du metus su pasirinkta idėja gyventi, teks įtraukti visą būrį žmonių į bendrą darbą, o vėliau reikės kūrinį rodyti visuomenei. Tačiau mano kūrybinėje biografijoje yra ir išimčių. Tai tokie filmai, kurie buvo sukurti labai greitai, improvizuojant ir išdykaujant. Pavyzdžiui, filmas „Man reikia“, gimė per dvi savaites. Mano paauglė dukra įkvėpė sukurti rėksmingą, visko reikalaujantį personažą. Prie šio filmo kūrybinių improvizacijų  prisijungė visa šeima. Tai lyg dienoraščio puslapis, juodraštinis, su klaidomis, su kintančiomis nuotaikomis. 

 - Įdomus Jūsų filmo ir eksponuojamų paveikslų turinys, siunčiama žinutė -  žmogaus gimimas apgaubtas paslaptimi, jo likimas yra tarsi nulemtas iš aukščiau. Kodėl tokios sunkios temos ėmėtės kurdama animacinį filmą „Taip Laima lėmė“?

Lietuvių mitologinės dievybės - Deivės Laimos paskirta dalia lemia žmogaus gyvenimo kelią - sėkmė ir talentas, sveikata, laimingai surasta gyvenimo meilė... Todėl parodoje daug skirtingų deivės Laimos pavidalus atspindinčių tapybos darbų. Jie visi tapo animacinio filmo „Taip Laima lėmė“ dalimi.

Parodoje yra net du skirtingų kompozicijų ir spalvų paveikslai „Laumė su likimo ratu“  - raudona ir mėlyna. Buvo tikima, kad žmogaus lemtis priklauso nuo to, kuriuo paros metu jis gims, ir kokia tuo metu yra deivė Laima. Ji turi daug veidų ir pavidalų, vieną kartą pasirodo ir šypsosi kaip jaunamartė, kitam pasirodo lyg surūgusi senė. Todėl parodoje matome paveikslą „Laima tarp gėlių“, kuris buvo panaudotas filmo laimingų likimų lėmimo scenose. Animaciniame filme kamera keliauja per sodriomis gėlėmis apsuptą deivės veidą, kuris staiga atgyja ir skvarbiu žvilgsniu nužvelgia žiūrovą taip, kad net baisu pasidaro. 

Kad ir koks nepalankus žmogui būtų likimas, Laima saugo, kad savo dalį jis atsiimtų. Magiškas likimo ratas sukasi, tačiau, kad ir kaip bandytumei jį sustabdyti, pasirinkti laimingą savo dalį – nieko negali pakeisti...

     Parodoje eksponuojamas paveikslas „Deivė Laima ir kūdikis“ panaudotas animacinio  filmo „Taip Laima lėmė“ scenoje, kurioje motina praranda kūdikėlį. Filmo scenoje skamba toks tekstas: „Ar tamsi naktis, ar žvaigždėtas vasaros dangus, ar šviečia kaitri vidudienio saulė, ar šalti vėjai pučia – deivė Laima be atvangos lyg siūlų kamuolį verpia kiekvieno likimą. Kartais jai tenka ir ankstyvą kūdikio mirtį nulemti. Mirties žinią nešantys paukščiai juodais nakties sparnais apglėbia nelaimingo kūdikio vygę ir pasigirsta širdį verianti motinos rauda.“

Visus parodoje esančius kūrinius piešiau įkvėpta lietuvių liaudies sakmių, pavyzdžiui, žmogaus likimo būrimo epizodui reikšminga buvo lietuvių liaudies sakmė „Laimės ir kūdikis“.

„Kitą kartą buvusios laimės. Tai jos kiekvieną žmogų, tuoj užgimusį, palaimindavusios. Kartais, kūdikiui užgimus, išgirsdavę po langu balsą:

– Lai bus toks, kokia aš dabar esu!

O tos laimės kasdien mainydavusios: vienądien turtinga, kitądien vidutinė, dar kitądien suvisu nieko neturėdavusi. Tai tas žmogus tokiu ir būdavęs lig numirštąs, kokia būdama laimė jį palaimindavusi. Todėl ir dabar sakoma:

 – Taip laimė lėmė!

Arba:

–      Kiekvienam yra laimė duota, bet ne visi tegal ją atrasti. “

(Sužeistas vėjas: lietuvių liaudies mitologinės sakmės, Vilnius, p.98)

    - Filmo „Taip Laima lėmė“ atramos taškas – lietuvių liaudies sakmės. Ar kurdama filmą bei tapydama paveikslus siekėte tiksliai jas atkartoti? O gal tai buvo tik forma, kuria apvilkote autorinį turinį? 

Lietuvių liaudies sakmėse radau labai daug įdomių motyvų ir personažų, kurie jaudino mano vaizduotę. Parodoje yra eksponuojama tik dalis kūrinių. Aišku, jog tikslumo ir tiesioginio sakmių iliustravimo nesiekiau. Dažnai piešiu paveikslą tiesiog net negalvodama, kam jis reikalingas, net nežinau, ar bus panaudotas filme ar ne. Kai ateinu prie montažinio stalo, turiu turėti daugiau medžiagos, nei truks filmas. Karpydama ir išmesdama savo darbus, kurių nereikia filme, atlieku patį sunkiausią ir svarbiausią darbą - išgryninu mintį. O paveikslai turi gimti, nereikia savęs stabdyti. Nežinau, kodėl atsirado toks paveikslas, kaip pavyzdžiui, „Laumė tarp gėlių“. Klausiu, gal čia aš esu jos vietoje? Negaliu pasakyti, kodėl vienaip ar kitaip nupiešiau akis, nosį, rankas? Pati galvoju, kodėl laumės rankos tokios gyslotos, juk ji ne darbininkė? Per parodos atidarymą pribėgo mano pusseserė ir klausia: „Kam gi tu mano nosį nupiešei Deivei Laimai?“ O aš jai sakau, jog tai mano nosis, tik truputį  į snapą panaši. Ji man atgal: „Čia mūsų giminės nosis, kaip tu galėjai?“ Tai čia, matyt, ir prasideda tas autoriaus ir kuriamo personažo „susitapatinimas“.

 - Parodoje eksponuojami ir grafikos piešiniai. Ar juos matome ir filmuose?

Eskizai yra svarbūs visiems menininkams. Jie tampa rimto kūrinio pagrindu. Šių parodoje nupieštų eskizų stilius yra vientisas, nes juos sukūriau per labai trumpą laiką – su „Animacijos stovyklos“ vaikais gyvenome sodyboje prie Ignalinos esančiame nuostabiame Trainiškio kaimelyje, apsupti šimtamečių ąžuolų, keturių ežerų ir nuostabių žmonių. Vakarais, kai žaidimai ir užsiėmimai su vaikais baigdavosi, susėsdavome trobos seklyčioje ant medinių suolų ir, tyliai grojant radijui, kad vaikai nepabustų, planuodavome rytdienos užsiėmimus. Valentas Aškinis ir amžiną atilsį Juozas Sakalauskas kalbėdavosi, o aš piešdavau...Toli nuklysdavo mintys, ranka atsipalaiduodavo, oro virpesiai nuo skrendančių laumių sparnų pagaudavo plunksnakotį ir aš atitoldavau nuo visko, pakildavau aukštyn į savo nupiešto pasaulio realybę... Įsivaizdavau, kad pačioje medžio viršūnėje jaunuoliams ir šiaip klaidžiojantiems po miškus pavyksta akis į akį susitikti deivę Laimą, nutūpusią ant šakos ir iškvosti saugomas likimo paslaptis. Taip gimė eskizai „Ar gal pakeisti mano likimą?“, „Naktiniai pokalbiai su Laima“, „Laumė medžių šakose“ ir kiti. Jie  nebuvo panaudoti filme, bet man brangūs kaip to puikaus laiko prisiminimai. 

 - Filmą „Taip Laima lėmė” galima pavadinti grynuoliu: iš gausybės eskizų, paveikslų, galų gale – planų, išsirinkote  tik kai kuriuos. Ar buvo sunku kažko atsisakyti?

Atsisakyti buvo įdomu, bet nesunku, nes piešiniai ir paveikslai niekur nedingo. Atranka vyko sudėtingai, nes patys darbai atlikti skirtingomis technikomis: vieni - tapyti aliejumi ir akrilu ant drobės, kiti piešti pieštuku ant tonuoto popieriaus, tempera, akvarele. Reikėjo sekti toninį ir spalvinį epizodo koloritą, kad neįvyktų chaosas. Paveikslai sugrupuoti į skirtingus epizodus. Grafinės kompozicijos, esančios paveiksluose, buvo išskaidytos ir animuotos, panaudojant ir specialiuosius efektus. Daugelis darbų buvo nupiešti specialiai trūkstamoms filmo vietoms, tam, kad galima būtų pabaigti muzikinį motyvą. Pavyzdžiui, finalinė dekoracija buvo labai ilga, net penki fonai sujungti į vieną, bet montaže paaiškėjo, kad filmo titrams reikia pridurti dar tiek pat piešinių, nes muzika tęsiasi. Taigi, man teko sukurti ir nupiešti papildomus fonus. 

Smulkiau apie kūrybinę virtuvę pasakoju greitai pasirodysiančioje knygoje „Taip Laima lėmė: animacinio filmo gimimas“. 

 - Parodoje eksponuojami animacinio filmo „Užgavėnės“ eskizai ir filmo kadrai. Kodėl apjungėte šiuos darbus kartu su filmo „Taip Laima lėmė“ kūriniais?

Paroda vadinasi „Animacijos magija“, todėl magiškos Užgavėnių šventės procesijos, kada visi stengiasi pasitelkti įvairius iš senų laikų atkeliavusius ritualus: apsirengti keistais rūbais arba išvirkščiais kailiniais, šokti kiemuose ir gatvėse, užsidėti žvėrių kaukes ir tapti neatpažįstamais - yra tiesiogiai susijusios su tema. Animacinio filmo „Užgavėnės“ eskizai yra koliažiniai. Personažų  figūros, atkeliavusios iš foto albumų, žymi sąlygines vietas, kur animacinėje kompozicijoje galėtų stovėti personažai. Svarbi kadro dinamika, pirmo ir antro planų kompozicija jame, smulkių ir stambių detalių derinys. Pirminiuose eskizuose filmo dailininkui dažnai nėra svarbu detalizuoti personažų charakteristikas, jos gali būti tik siluetai, turintys konkretų dydį ir vietą kadre. Parodoje eksponuoju vieną iš daugybės filme nupieštų dekoracijų. Ji parodo scenos komponavimo principą. Akvarele lengvai nulietas fonas, truputį tonuotas balta tempera yra tik bendras kelių scenų koloritas, detalės gali prarasti savo svarbą ypač tuo atveju, kuomet scenoje aktyviai veikia stambiu planu pasirodantys herojai. Žiūrovas, rimčiau nagrinėjantis parodos eksponatus, pastebės, jog originali dekoracija yra atpažįstama viename iš filmo kadrų. Kituose animacinio filmo „Užgavėnės“ kadruose matome kaip linksmai šokdami per kaimą keliauja persirengėliai, kaip gūdžiai traukiasi žmonių kaukes užsidėję žiemos demonai ir išdidžiai pražingsniuoja vienas vilkolakis, ryjantis kaukę... Šie filmo kadrai gali padėti žiūrovui suprasti, kokia plati gali būti animacinio filmo grafinių vaizdų paletė. 

 - Ko gero dažnam parodos lankytojui įdomus animacinio judesio kūrybos kelias. Ar parodoje bus galima susipažinti su animacinės scenos gimimu?

Iš tiesų parodoje daugiau matome filmo dailininko darbą, o pačių scenų animavimas yra lyg ir mažiau rodomas. Aš esu filmo režisierė ir dailininkė, o animacines scenas kuria kiti žmonės. Viename filme būti ir režisieriumi, ir dailininku, ir animatoriumi yra be galo sunku. Esu dirbusi keliuose savo filmuose kaip animatorė, tačiau šių scenų parodoje nerodau, pristatau tik pagrindinį animacinės scenos kūrimo principą. Tiems, kurie domisi animacija, parodoje yra stalai su aplankais, kuriuos galima pavartyti, atsisėdus ir susikaupus kruopščiau pasinagrinėti. Pirminiai filmo eskizai, dažnai nepatekę į filmą, įvairios improvizuotos kompozicijos, skirtingų filmų kadruočių pavyzdžiai, eskizai iš laumių gyvenimo – tai galima rasti aplankuose. Parodoje yra galimybė pavartyti mano originalius kūrybos juodraščius.

Parodoje veikia edukaciniai susitikimai. Lankytojams plačiau papasakoju apie kūrybą, analizuoju filmus ir atsakau į klausimus. Paroda vėliau keliaus į kitas Vilniaus parodų erdves, o vasarą, tikiuosi, pasieks Lietuvos regionų gyventojus. 

- Ačiū už pokalbį. Būtų smagu, kad „Animacijos magija“ keliautų po Lietuvą, nes animacinės parodos yra labai retai rengiamos. Jums linkiu kūrybinės sėkmės...

Kalbėjosi Darija Čiuželytė