Po premjeros. Sapnų siberiada

„Ekskursantės“ kelias į didžiuosius ekranus buvo ilgas (šešiolika metų) ir duobėtas (per skirtingų kūrėjų rankas ir ministerinius koridorius). Filmo idėja, o po to – ir filmas, buvo pamirštas, prisimintas ir vėl pamirštas. Ir jo premjera įvyko tada, kai, veikiausiai, mažai kas besitikėjo. Kartu su savimi filmas atsinešė ir nemažai klausimų – ir tiesiogiai su juo susijusių, ir nelabai. Apie istorinius filmus apskritai – ar reikia ir kokių? Apie modernią „cenzūrą“, kai pritrūksta pinigų filmo užbaigimui ir, kartu su tuo – apie tuščiai ar prasmingai valstybės investuotus pinigus. Apie tai, „kas būtų, jeigu būtų“ – jeigu toks filmas būtų pasirodęs prieš šešiolika metų? Arba bent jau prieš ketverius? 

Visada galvojau, kad mums reikia filmų, kalbančių apie mūsų istoriją. Nebūtinai „didingų epų“ su po mūšio lauką lakstančiu Vytautu Diždiuoju. Geriau – mažų praėjusio amžiaus istorijų didelių įvykių fone. Per jas klausti, kalbėtis, „apsivalyti“. Pažvelgti naujai ir iš naujo. Galbūt tai viena priežasčių, kodėl žaviuosi kaimynais lenkais, bandančiais palaikyti šį kinematografinį-istorinį „kursą“. 

Taip jau nutiko, kad vilniečiai šį rudenį vykusios XIII lenkų kino savaitės metu turėjo galimybę išvysti vyresnės režisierių kartos atstovo Januszo Zaorskio filmą „Lenkų siberiada“ (2012 m.), taip pat kurtą ne vienerius metus. Nors kinematografinių žaidimų su tautos istorija netrūksta nei tarp lenkų kino klasikos, nei tarp pastaruosius du dešimtmečius sukurtų filmų (ir spektras varijuoja nuo kameriškų vieno žmogaus dramų iki epų) – tremčių tema vis dar yra nauja. Zaorski‘o „Siberiada“, žinoma, yra „didelis“ istorinis filmas su realistinėmis pretenzijomis (ne be trūkumų, jei kalbėsime apie nemažus užmojus ir gana silpną scenarijų). Pasitelkus filmo herojų – tremtyje atsidūrusios šeimos – istoriją, iš naujo persvarstomos martirologijos ir heroizmo sąvokos, ieškoma rakto į trauminės patirties apibendrinimus – kas yra žmogus, kuris dėl galimybės išgyventi pasiryžo padaryti viską?

Visiškai kitą prieigos prie iš pirmo žvilgsnio tos pačios temos (tremčių istorijos) kampą žiūrovui pasiūlo ir priešingoje svarstyklių pusėje atsiduria rūko apgaubtais bėgiais atvykęs režisieriaus Audriaus Juzėno „Ekskursantės“ ešelonas. Filmo veiksmas prasideda 1948 m., masinių trėmimų į Sibirą įkarščio metu. Dėmesio centre – vienuolikmetės tremtinės Marijos (akt. Anastasija Marčenkaitė) ir jos ilgos kelionės namo istorija. Scenarijų filmui rašė jau beveik penkias dešimtis metų kino scenaristu dirbantis Pranas Morkus (ankstesnis jo darbas – scenarijus filmui „Vienui vieni“ partizaninio karo tema). Sakoma – filmo istorija paremta tikrais faktais, tačiau kiek jų iš tiesų – scenaristas neatskleidžia. Kita vertus, kaip bus galima matyti – faktinė realybė čia ne tokia ir svarbi. 

Kad „Ekskursantė“ yra kelio filmas, leidžiama suprasti jau nuo pirmųjų kadrų, kai ekrane pasirodo lietuvių tremtinius į Sibirą vežantis vagonas. Skylė grindyse, herojės plaštakos ir grūdai, beriami ant pralekiančių geležinkelio bėgių – nuo tokio naiviai išreikšto noro sugrįžti ir prasidės „ekskursija“ į tėvynę. Tačiau kartu su simbolišku išbarstytų grūdų taku išryškėja ir kitas (bei, veikiausiai, svarbiausias) filmo „kabliukas“. „Ekskursantė“ – tai pasaka, sapnas, kuriam paklūsta kino materija. 

Sapnui pavaldi – o gal jį net kuria? – operatoriaus Ramūno Greičiaus valdoma kamera. Jos „akis“ mėgaujasi estetizuotais ir „švariais“ (purvas, ir tas čia gražus) kadrais, bendrais „nelietuviškais“ gamtos planais iš paukščio skrydžio. Rūke paskendę geležinkelio bėgiai ir iki pusės apsemta medinė valtelė – jau ne šio, o pasakų pasaulio. Jei pasikartojantys sapnai – auksiniai rugių laukai, namai su plevėsuojančiomis baltomis užuolaidomis – iš pradžių dar turi atsvarą realybėje – tamsų vagoną, šaltą rusišką žiemą, tai finale, iš medinio namuko lubų pasipylus grūdų lietui, visos ribos tarp herojės sapno ir tikrovės galutinai nutrinamos. 

Nepaisant to, kad filmo erdvėje įkurdinami ir visi privalomi „vadovėliniai“ stalinmečio bruožai – kabantys Stalino portretai, NKVD, ateizmas, partizanų kūnai centrinėje miesto aikštėje –istoriškumas tiek sąlygiškas, kad klampioje kinematografinėje pelkėje į paviršių iškylančios faktų nuotrupos suveikia tik kaip blogo sapno orientyrai. Kartu tai, matyt, ir deklaracija, kad filme istorinių tiesų ir pasekmių apibendrinimų, autentiškų rekonstrukcijų, bandymų aiškintis (ir aiškinti) kas, kaip, ir kodėl – nebus. Istorija – kaip atspirties taškas. O viskas, kas po jo – tik kelias, kuriuo veda vienuolikmetės ekskursantės akys. Nors man savo ruožtu norėtųsi įterpti pastabą, kad po filmo pradžioje nuskambančio didaktiško užkadrinio balso intro (LRT dokumentinių filmų stiliumi) apie Stalino vykdytus nusikaltimus, nelabai gražu taip „numuilinti“ temą apie epochą, kai totalitarinis režimas žmogiškumą ir žmoniškumą stengėsi „išravėti“ su visomis šaknimis. 

Kaip bebūtų – siužeto „varomąja“ jėga tapo pagrindinė filmo herojė ir žmonės, kuriuos ji sutinka savo kelyje. Beveik dvi valandas trunkantis mynimas vienu vieninteliu siužetinės linijos taku be jokių „papildomų“ linijų neprailgsta, iš salės nesinori pabėgti. Be to, pasiekimu laikyčiau ir su herojų įvaizdžiu susijusių klišių įveiką – kai nebelieka klasikinių nacionalinių „blogo ruso“ ir „gero lietuvio“ (ir panašių variacijų) dichotomijų. 

Žinoma, teigiamų ir neigiamų herojų sandūra, kad ir su „perskirstytomis“ charakteristikomis – neišvengiama. O sutiktieji veikėjai – nuo gerosios babos Nadios iki isteriškos vaikų globos įstaigos direktorės, ar lietuvių, įskundusių savo kaimynus – jau tik plokštoki pakeleiviai, kurie gyvybės turi lygiai tiek, kiek jos suteikia patys vaidmenų atlikėjai. Atrodo – vienintelis jų tikslas pagal siužeto vingį nukreipti filmo heroję reikiama linkme ir dar įrodyti žiūrovui, kad „visur visokių buvo“. Įvairiapusiškesnis galbūt tik aktoriaus Sergejaus Garmašo sukurtas NKVD karininkas (tiesa, pastarojo herojaus egzistencijos faktas apskritai kelia abejonių), vardan savo dukters gerovės ant virvės „pakabinęs“ kiemsargį – štai tokie laikmečio kompromisai. Panašūs „neužpildyto herojaus“ dėsniai galioja ir pagrindinei filmo herojei. Jaunoji aktorė Anastasija Marčenkaitė, kuriai priklausė beveik visas „eterio laikas“, padarė viską, ką galėjo, ir, panašu, aktoriniais sugebėjimais net pralenkė kai kuriuos savo kolegas. Tačiau kai filmas – kelio filmas! – baigiasi, ir vieninteliu pagrindinio filmo herojaus pokyčiu taip ir lieka tai, kad jis „jau žino kelią namo“ – imi galvoti, kad viena-kita pamoka vis dėlto buvo praleista. 

Neoficialiai pasakojama, kad dėl techninių problemų nemažą dalį filmo teko pergarsinti jau studijoje. Galbūt tai ir nulėmė kai kurias abejonių keliančias herojų intonacijas – teatrališkas ir „negyvas“, nors filme surinktas solidus, patirtį turinčių Lietuvos bei Rusijos aktorių būrys. 

Bežiūrint „Ekskursantę“ neapleido nuojauta, kad tai – trumpų distancijų (dažniausiai – nebylių) filmas. Mažų susitikimų, įvykių, poelgių, kuriems pritrūko visumos ar tolygaus kvėpavimo. Tokių,  kaip scenos oro uoste – tylaus atpažinimo, susitikimo, žinojimo, kad viskas gerai. Charakteringos NKVD karininko šeimos, jo dukros, pasaulį stebinčios per veidrodėlį. Arba didžiosios dilemos – pasirinkimo tarp peilio ir plaukų kaspino – kiek „pamaskuojančios“ klusnų herojės prisitaikymą prie siužeto vingių ir leidžiančios prieš akis vėl pamatyti mažą mergaitę. 

Nežinia, ar „Ekskursantė“ paliks gilų įspaudą nacionalinio kino istorijoje. Bet vis dėlto tai gana jautrus ir žiūroviškas filmas apie universalų žmogiškumą (kad ir kokios sąlygos būtų „už lango“) ir viltį. Tik ar tas žiūrovas, kuriam šis filmas ir yra skirtas, ras kelią į kino sales? 

Filmo "Ekskursantė" kadruose - Anastasija Marčenkaitė, Sergejus Garmašas, Raisa Riazanova. 

Studijos "CineMark" archyvo nuotr.