Po premjeros. (Ne)išmoktos kino pamokos

Gediminas Kukta

2013 spalio 2 d.

Draugų paprašytas įvertinti filmą "Streikas" , kartoju – daug žadanti pradžia, silpnas vidurys, jokio streiko. Nei to, kurį žadėjo filmo aprašymas ir reklama, nei to, kurio ištraukas galėjai pamatyti traileryje (kaip vėliau paaiškėjo, jos ir buvo visas streikas). Galiausiai nei to, kurį skelbė pats pavadinimas, tikro sinefilo sąmonėje turėjęs sužadinti vienintelę – eizenšteinišką – asociaciją. Linktelėjimas rusų režisieriaus pusėn išties žavus: Romas Zabarauskas kino istorijos kursą išmoko. Ar išmoko režisūros pamokas, klausimas atviras. Numanomas atsakymas – „ne iki galo“.

Taip, pradžia nebloga. Dinamiški epizodai Niujorke, pagrindinio herojaus Luke (Ebeneezer Nii Sowah) atvykimas į Lietuvą, pažintis su Marta (Beata Tiškevič), jų natūralus ir gyvas pokalbis kartu pusryčiaujant ir bene geriausia, nuoširdžiausia filmo scena prie pilko vilnietiško mūro, tarp kažkokių kiemo garšvų, kur Marta atveria naujai simpatijai širdį. Papasakoja, kad visi draugai ją paliko – išvažinėjo po visokius edinburgus ir varšuvas. Kad ji jaučiasi vieniša, jai skauda, ji bijo. Nors šių jausmų neįvardina, bet išgąstinga veido išraiška, bembiškas žvilgsnis leidžia išskaityti šiek tiek herojės biografijos. O tai jau kinas.

Tačiau po akimirkos nuskamba žodžiai „ Vilnius is the new cool“ ir siužete bent jau man nubrėžia aiškią liniją, už kurios prasideda kino tyrlaukiai, t.y. motyvacijos ir įtikinamumo stokojantys herojų poelgiai. Biografijos išsitrina, lieka veiksmų ir dialogų mechanika. DJ‘us, beatmakeris, gėjus, patriotė nėra biografijos, tik mažai ką sakančios etiketės, kurios personažams prilipdomos kaip tie gintariniai Luke antakiai finale. Žinoma, esama filmų, kuriuose personažų nesuinteresuotumas, atsainumas ir tam tikra distancija tiek su aplinka, tiek su pačiu savimi yra specialiai pabrėžtini, siužetiškai motyvuoti. Vargu, ar „Streike“ galioja minėtas variantas. Jei taip, tuomet perskaitymo kodas sugeneruotas pernelyg sudėtingai arba suprantamai tik pačiam režisieriui. Visgi, manau, tai repeticijų su aktoriais stoka. Būta scenų, kur nepavykusi improvizacija badė akis. Pavyzdžiui, Martos ir beatmakerio Fingalick trumpas pokalbis klube, kuris paprasčiausiai yra joks. Kaip joks yra ir Oskaro Koršunovo (ne)suvaidinto baro lankytojo ištartas „pyderas“. Sceną, aišku, galima greitai „suinterpretuoti“ ir išteisinti kaip bukos, beskonės, iš esmės jokios lietuviškosios homofobijos iliustraciją: homofobijai aktorystės aukštumų nereikia. Tebūnie.

Filmas bliūkšta, kada pasakojimas pradeda globalėti – atsiranda niekšo mero linija, korupcijos tema, giminės sąmokslas. Režisierius prie jų prisiliečia apgraibom, priešokiais, skubotai. Žiūrint „Streiką“, ypač jam įpusėjus, neapleido jausmas, jog matau tik idėjines/temines užuomazgas. Kažkokį darbinį filmo variantą, kuris vėliau bus aplipdomas kinematografine mėsa. Tiesa, idėjos įdomios, nors ir ginčytinos. Autorius jaučia stilių, nors kartais nesuvaldo nei jo, nei kino kalbos. Pavyzdžiui, montažo, neva dinamiško, bet neretai tik padriko. Ar muzikos, kuri – kaip skelbia reklama – yra viena didžiausių ir svarbiausių filmo dalių/temų. Nors garso takelis geras, vietomis filmas tiesiog praleidžia progą iškalbingai patylėti.

Tai, kas abiejuose filmuose – „Porno melodramoje“ ir „Streike“ – Romui Zabarauskui pavyksta, tai akimirkos, kai prieš kamerą atsiduria miestas – Niujorkas, Vilniaus daugiabučiai, stogai, gatvės. Kai trumpam pajauti „čia ir dabar“ nervą, susitapatini su vietomis. Kalbant techniškai (ką recenzijoje daugiau ir dariau; tą padiktavo filmas) – pavyksta bendrieji (ir stambieji) kadrų planai. Bet jokiu būdu ne vidutiniai, interjeriniai, su kuriais vis dar nesusitvarkoma, vis dar padvelkia mokykline saviveikla. Drįsčiau sakyti, jaunasis režisierius labiau lyrikas impresionistas nei istorijų pasakotojas. Bent jau kol kas.

O gražiausia, jog „Streike“ skaitmeną pakeitė juosta. Judama Kino link.

Filmo "Streikas" kadruose - Ebeneezer Nii Sowah, Beata Tiškevič, Sakalas Uždavinys.

"Naratyvo" archyvo nuotr.

Komentarai