Po premjeros. Filmo estetika kaip keršto priemonė ("Vardas tamsoje")

Sakoma, kad paskutiniuoju lietuvišku detektyvu buvo „Vilkolakio pėdsakai“ (1986), valstybiniu užsakymu filmuoti Buenos Airėse. Šio, regis, ne itin aukštos meninės vertės filmo nemačiau, tačiau nesunku įsivaizduoti, kad vakarietiška erdvė turėjo suteikti tam tikro gyvenimo blizgesio, stilingumo. O jį, kaip ir aštrų mąstymą bei sustyguotą formą, šio žanro kūrėjai ir mėgėjai itin vertina. Naujausias Agnės Marcinkevičiūtės kino detektyvas „Vardas tamsoje“, sukurtas pagal Renatos Šerelytės romaną, laiko rodyklę grąžina atgalios, į sovietinį ir posovietinį laikotarpį, tarsi tam, kad būtų užpildytas tarpas žanro istorijoje. Egzotišką ir karštą kraštą keičia rudeninė Lietuvos provincija, o ir pats žanras atrodo patyręs transformaciją – juk žudikas šiame filme yra kaip ir aiškus nuo pat detektyvinio tyrimo pradžios. 

Tačiau „Vardas tamsoje“ nėra detektyvas grynąja prasme jau vien dėl to, kad nusikaltimo narpliotoja ir pagrindinė filmo veikėja tardytoja (Neringa Varnelytė) nėra, kaip įprasta šio pobūdžio kūriniuose, neperregimas asmuo be asmeninio gyvenimo ir praeities. Atvirkščiai, kuo toliau, tuo giliau grimztame į jos ankstesnį gyvenimą. Filme vis įsiterpia praeities blyksniai – iš jų suprantame, kad begalinis moters sarkazmas ir buitinis alkoholizmas yra ne sąmoningas pasirinkimas, o ankstyvoje jaunystėje ją suvedžiojusio vyro padarytų skriaudų pasekmė (tai, beje, gan būdingas scenarijaus autorės kūrybos motyvas). Yra filme užuominų, kad žmogų slopina korumpuota valdžios sistema, kuri keičiantis epochoms nekinta, tik įgauna naują pavidalą, tačiau KGB agentų, prisišliejusių prie naujųjų laikų politikų, istorija lieka menkai išplėtota. Na, o, kaip sakoma, egzistenciniu lygmeniu filmas liudija, kad gyvenimas sukasi uždaru ratu, jaunystės žavesys – trapus ir laikinas, niekšinga kai kurių vyrų prigimtis – nekintama, o pamatinis žmogaus nepritapimas prie aplinkos ilgainiui virsta buku abejingumu.

Tokia pasaulėvoka atitinkama linkme pakreipia detektyvinę filmo liniją. Viena vertus, nuo provincijos nevilties kiek paklaikę personažai trokšte trokšta kažkokio kriminalo, o ir patys atrodo kaip paranojos apimti potencialūs nusikaltėliai. Tačiau, kai nusikaltimas iš tiesų įvykdomas, susidomėjimą keičia noras kuo skubiau reikalą uždangstyti ir palaimingai grįžti į pirminę būseną. Tardytoja irgi neturi iliuzijų, kad pavyks pasipriešinti aukštesnei valdžiai, o ką jau kalbėti apie niekingos nusikaltėlio prigimties perkeitimą. Filme, kitaip negu klasikiniuose detektyvuose, neprasimuša proto šviesa, leidžianti pagaliau aiškiai išvysti visuminį vaizdą, nėra personažus sujaudinančio tiesos suvokimo – tiesa, nelabai grakštus finalas lyg ir nurodo šiokį tokį veikėjų išskaidrėjimą.

Šią dalykų padėtį atitinka ir filmo estetika. Vietomis pakrypstama į lengvą siurrealizmą, kai dar ne visai išsiblaiviusi herojė atsitokėja fotelyje ar sofoje ir ne iškart susivokia tikrovėje. Tačiau neilgai trukus ir vėl įsiveržia groteskiška buitis su kvaištelėjusių miestelio gyventojų sapalionėmis. Provincija, kur gyvenimas sukasi tarp kapinių, policijos ir kavinės, filme turi savotiško niūraus žavesio, padvelkiančio iš apleistų daržų ar bohemiško tardytojos buto su vyno buteliais, kate ir alavijais. Beje, eilių rašymas (atkeliavęs iš romano) atrodo bereikalingas ir pritemptas, o va minėtas buitinis alkoholizmas ar alergija traukiniams visai darniai įsikomponuoja į bendrą paveikslą.

Vis dėlto, nors „Vardas tamsoje“ gan sklandžiai pralekia sparčiu ritmu, filmas stokoja vieno efemeriško, bet esminio dalyko – kino žavesio. Filme labai stinga vaizdo subtilumo, jautresnio kalbos, intonacijos pojūčio. Galiausiai – atidumo atkuriant praėjusio laiko dvasią, dėmesingumo smulkmenoms. Paprastai kalbant, čia trūksta to, kas tiesiog vadinama skoniu. Filme smarkiai pasistengta pabrėžiant personažų fizinius ir dvasinius trūkumus, netrūksta lėkštokų sąmojų, aktorių tiesmukai ir nuspėjamai perteiktų. (Šiuo atžvilgiu filmas išties artimas Šerelytės prozai, kurioje poetiniai nukrypimai gali keistai ir neorganiškai susipinti su neskoningumu.) Visi filmo veikėjai ir veikėjos, išskyrus grakščią mergaitę (Deimenos Drąsutytės suvaidintą mokyklos ir studijų laikų heroję), yra ganėtinai antipatiški ir karikatūriški. Tad, tiesą pasakius, pagrindinio negatyvaus personažo bodėjimasis iš paaugliško amžiaus išaugusiomis moterimis neatrodo nepamatuotas ar nepadorus. Suprantama, tokiu būdu siekiama sarkastiško efekto, atsveriančio skaudžių prisiminimų krūvį. Tačiau juk ir jis gali būti įvilktas į stilingą formą. O apskritai nepalieka įspūdis, kad pagiežingas, aplinką deformuojantis žvilgsnis filmo herojei yra vienintelis įmanomas būdas suvesti sąskaitas su skriaudėjais, atsikeršyti už visas patirtas nuoskaudas. 

Bežiūrint filmą, dar slėgė ir viena nūdienos realija, jau nepriklausanti nuo režisierės valios: vis dėlto reto aktoriaus vardo, veido, balso nenuzulina pasaulietinis gyvenimas ir šiaip jau suprantama būtinybė užsidirbti visais įmanomais būdais. Viskas baigiasi tuo, kad į filmo aktorius nevalingai imi žiūrėti kaip į pramoginių laidų personažus ar vedėjus, renginių lankytojus, atėjusius nusifilmuoti dar viename projekte. Visgi ekrano žvaigždžių vardai turi skendėti paslapties tamsoje, bet laikai ir pinigai jau nebe tie.

Filmo "Vardas tamsoje" kadruose - aktoriai Neringa Varnelytė (1,2), Gintaras Liutkevičius (1), Jurgita Jurkutė (1), Rimantė Valiukaitė (2).