Po premjeros „Scanoramoje“. Kai personažas savo paveikslą kuria pats („Julija“)

Per lietuvių dokumentinį kiną slenkantis mėgavimosi pasiektu degradacijos dugnu šešėlis verčia jaustis taip, tarsi būčiau atsidūrusi kažkokiame užkeiktame rate. Žiūrint dar vieną socialinę išgyvenimų dramos (kad ir į kokį popieriuką jį būtų įsukta) aplanko déjà vu jausmas – vakar aš tai jau mačiau. Ir „vakar“ šiuo atveju – visai ne metafora. Šių metų Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristatytos „Julijos“ peržiūra lyg tyčia įvyko lygiai dieną po kito lietuviško dokumentinio filmo „Galutinis tikslas“ (rež. Ričardas Marcinkus) premjeros. Nelaimingas herojus(-ė), brutali aplinka, netolygus savidestrukcijos kelias, net leidžiamas heroinas – ir šitas, panašu, tas pats. Nedaug trūksta, ir bus galima „iškepti“ daugiau ar mažiau solidų mokslinį darbą apie lietuviškus „linkėjimus iš dugno“. Rašau „lietuviškus“ ir suabejoju – savo kilme „Julija“ lyg ir nėra lietuviškas filmas. Bet programa diktuoja būtent taip, tad apie viską nuo pradžių.

„Julija“ – ne mažiau sudėtingo nei pasirinktos herojės likimo režisierės J. Jackie Baier ilgametražė dokumentinė juosta. Pasakojimo centre – beveik dešimtmetį besitęsianti gatvės prostitute Vokietijoje dirbančios transseksualės lietuvės Julijos (buvusio Jaroslavo) istorija. Po filmo peržiūros režisierė pasakojo, kaip ji sutiko Juliją bare, kur judvi dirbo. Julija jai pasirodė kitokia. Ėmė ją fotografuoti. Vėliau – ir filmuoti. Beieškant bendros gamybos partnerių filmui buvo kreiptasi į Lietuvos atstovus, tad ir produktas, įskaitant filmo herojės tautybę, gavosi pusiau nacionalinis. Galų gale taip atsirado filmas, kuris – ir vieno nelaimingo individo istorija, ir bandymas kalbėti apie socialines problemas.

 Su kamera rankose režisierė Juliją seka nuo 2005 m. – sutinka, „pameta“ ir vėl suranda iš naujo. Nufilmuotus kadrus kartais pakeičia Julijos nuotraukos, įterpiamas vienas kitas filmo autorės komentaras. Ir sutikta Julija pirmąjį filmo trečdalį kaskart vis kitokia – dirbanti gatvėje ir nelaiminga, po to – įsidarbinusi klube ir besidžiaugianti, kad gali dirbti kada ir kiek nori, besigydanti nuo alkoholizmo, vėliau – vėl atsidūrusi gatvėje. O nuo tada – jau pratisas smigimas žemyn. Atrodo, provokacijomis režisierei užsiimti nereikia – jos herojė jau „prijaukinta“, ir Julija prieš kamerą pasakoja noriai: kalba apie nemylinčią šeimą, paauglystę, kaip tapo prostitutę. Taip palengva pati Julija ir sudėlioja savo gyvenimo paveikslą.

„Buvau gera mokinė“ – sako Julija. Žiūrint į ją jau sunku spėti. Gal ir nemeluoja. Tik dabar jau nemylima, nesuprasta, neprižiūrėta, vieniša. Tačiau pati Julija žavi tuo, kad ji nesiskundžia ir nekaltina aplinkos, veikiau – konstatuoja. Ir kartais net pakankamai blaiviai, nepriklausomai nuo jos fizinės būklės. O toji nemeilė (ar priešingai – instinktyvus meilės, noro, kad tavimi rūpintųsi poreikis), matyt, ir yra paslėpta filmo draminė ašis – herojės buvimo dugne priežastis, atsiradimas pasaulyje, kuriame pavojų daugiau, nei džiaugsmų. Ir kartu jis suteikia galimybę pasijusti reikalingu, būti tokiu, kokiu esi, nesukant galvos „ką žmonės pagalvos“. Savęs žlugdymas – kaip galimybės surasti laimę kompromisas. Arba tiesiog noras pabėgti.

Filme matome, kaip aplankiusi gimtuosius namus ir sugrįžusi iš Klaipėdos Julija vėl ima tapyti – naujas, iki tol nematytas veiksmas lyg ir užsimena apie pokyčius herojės gyvenime. Tik fone beskambant Verdi muzikai ir paraleliai besivystant Julijos ir jos bendranuomio Vodinio konfliktui toji scena – kaip tyras groteskas, kažkoks sugriuvęs teatras. Pagalvoji – negi viskas taip ir pasibaigs? Gal būtų buvusi gera pabaiga – lyg kreivo pasaulio atspindys. Bet pabaigų bus dar pora. Tad besibaigiant filmui mes vėl pamatysime Juliją tokią, kokia ji buvo didžiąją filmo laiko dalį – linguojančią ant raudonpadžių aukštakulnių ir stabdančią pakeleivingas mašinas.

Apskritai transseksualumo problemų aktualizavimas kine jau seniai neturėtų nieko stebinti, tad nežinau, ar pasirinktą temą dar vertėtų vadinti drąsia. Turbūt vienas žymiausių šiai temai skirtų ir tuo metu dar kontroversišku vadintas dokumentinis filmas J. Livingstono „Paris is Burning“  sukurtas dar 1990 m. Antropologiška juosta savyje talpina ir biografiškumą, ir socialines laikmečio problemas, ir visą keistą, karnavališką (bet su pamatiniu realybės prieskoniu) mikropasaulio konstruktą. Galbūt todėl žiūrint vienakryptį sekimą biografine „Julijos“ linija norisi klausti, ar herojei parinktų klausimų, epizodų  iš tiesų pakanka pagrįsti pasirinktai filmo temai?

Puikiai suprantu geras kūrybinės grupės kreipimosi į visuomenę intencijas – parodyti, atkreipti dėmesį į egzistuojančias problemas, apčiuopti jų ištakas. Tai, kaip ir naujų temų paieškos, – visada svarbu. Suprantu ir režisierės norą kalbėti apie jai rūpimus dalykus, ir bandymus sudėlioti prasminius dramaturginius akcentus: gyvenimas Vokietijoje – kaip ritimasis žemyn, kelionė namo į Lietuvą – apsivalymas ir lūžis, sugrįžimas – naujo gyvenimo pradžia. Tačiau nesibaigiančių herojaus išpažinčių, aktualios ir socialiai angažuotos temos neužtenka. Kino laikas visada klampus, bet medžiagos gausa netrunka apaugti visai nereikalingais papildiniais, mat pusantros valandos vaikščiojama ratais ir kvadratais; kai viskas jau pasakyta, išrodyta, iškalbėta vėl kartojasi keliai, draugai, kioskai ir išgertuvės. O neblaivi Julija vis dar kalba, kalba, kalba. Tikriausiai dėl šios priežasties taip pradžiugina Julijos apsilankymo Klaipėdos dailės mokykloje scena – kitokia, organiška ir netikėta. „Čia aš, buvau Jaroslavas, dabar esu Julija,“ – prisistato filmo herojė. „Eik tu sau!“ – aikteli visai netikėtai į kabinetą užsukusi mokytoja.

Dalis po filmo peržiūros pasipylusių klausimų ir komentarų buvo „į tuos pačius vartus“. Kodėl ir kaip taip nutiko Julijai? Ta proga prisiminiau vieno didžiojo Lietuvos dienraščio tituliniame puslapyje publikuotą straipsnį apie kirpėją (galininko ambivalentiškumas čia dėkingas) iš Azerbaidžano, aukštakulniais kaukšintį(-čią) sostinės gatvėmis ir sakantį(-čią), kad Lietuvoje gyventi visai neblogai. Todėl teatleidžia žiūrovai, kurie po „Julijos“ peržiūros piktinose socialine šalies politika – aplinka anaiptol ne visada kalta.