Po premjeros „Scanoramoje“. Koks buvo „galutinis tikslas“?

Iš keturių šių metų Europos šalių kino forume „Scanorama“ rodytų lietuviškų kino premjerų, visos yra dokumentinės juostos. Net dviejų režisieriai savo objektu pasirinko visuomenės paribiuose gyvenančius žmones. Tiesa, vokiečių režisierės J. Jackie Baier dokumentinė drama „Julija“ lietuvišku filmu gali vadintis tik dėl nedidelio mūsų šalies finansinio indėlio ir pagrindinės herojės, dabar Vokietijoje gyvenančios transeksualės prostitutės Julijos (praeityje Jaroslavo). Tuo tarpu debiutinis ilgametražis režisieriaus Ričardo Marcinkaus „Galutinis tikslas“ (kuris taip pat yra ir diplominis jo darbas), pasakojantis apie nuoseklią buvusio kalinio Povilo degradaciją, lietuviškas nuo pradžios iki pat paskutinės filmo minutės.

Povilo paveikslas nebuvo pradinis R. Marcinkaus tikslas. Filmavimo pradžioje buvo sumanyta pasakoti apie Liolių kaimo senelių namus, kurie režisieriaus vaikystėje buvo vaikų darželis. Kaip jis pats teigia viename iš interviu, befilmuodamas senelių namus jis išvydo mažai žinomą tokios institucijos pusę. "Artimiau susipažinus su Lolių senelių namų gyventojais, atradau ne tik tylius senų žmonių pokalbius apie mirtį, bet ir visiškai netikėtą, niekur neminimą ir šokiruojančią šios įstaigos pusę - išgertuves, muštynes, savotiškus autoritetus, " - viename interviu teigė režisierius. Tačiau užuot savo filmo objektu pasirinkęs instituciją, jos dinamiką ir ten besiklostančius santykius - keli filmo pradžioje matomi epizodai leistų tikėtis daug labiau intriguojančio darbo, primenančio dokumentininko Fredericko Wisemano užmojus - režisierius pasakojimą pasuka paprasčiausiu keliu. Filmo pagrindiniu personažu ir centru pasirenka ryškiausią ir "garsiausią" senelių namų gyventoją Povilą.

Po 28 metų išėjęs iš kalėjimo Povilas įniko į narkotikus, tačiau iš to liūno sugebėjo išbristi. Po to atsidūrė senelių namuose, kur buvo jauniausias gyventojas (neturėjo net 60). Čia ir įvyksta lemtingas jo ir režisieriaus susitikimas. Filmo pradžioje Povilas yra tarsi senelių namų vierchas, šešėlinis jų vadovas. Be vienos kojos, visas tatuiruotas, gyvybe trykštantis, triukšmingasir nuo pat pradžių konfliktiškas Povilas neišvengiamai nustelbia kitus senelių namų yventojus ir jų istorijas. Senelių namuose Povilas yra įsikūręs kambarėlyje, kuriame gausu naminių gyvūnų. "Kuo labiau pažįsti žmones, tuo labiau mėgsi gyvūnus," - tradicinę frazę taria jis. Tuo gyvenimo laikotarpiu su režisieriumi jis šiek tiek kalba apie kalėjime praleistus metus, tačiau mums nėra atskleidžiama už ką jis ten atsidūrė, nežinome, kokios priežastys jį pastūmėjo į nusikaltėlių pasaulį. Šis gyvenimo epizodas lieka paslaptimi. Režisieriui Povilas padeklamuoja savo parašytą eilėraštį (rusų kalba), bet net pasitaikius tokiai progai filme nepasinaudojama galimybe prakalbinti Povilą apie ankstesnį gyvenimą, galbūt egzistavusias galimybes ar troškimus pasirinkti kitokį gyvenimo kelią. Net jei tokių pokalbių ir būta, jų,matyt, atsisakyta, kad būtų perteikta Povilo degradacijos istorija.

Šio nuosmukio ilgai laukti netenka (nors režisierius filmavo savo personažą net ketverius metus, filmo medžiaga sutalpinama į 65 minutes). Dėl įžūlaus elgesio senelių namuose Povilas iš jų išmetamas ir nuo šiol režisierius su juo susitinka Vilniaus gatvėse. Šiuo gyvenimo laikotarpiu jį lydi "gyvenimo meilė" Snežana, vėl "suvedusi" Povilą su narkotikais. Šiems pinigų Povilas užsidirba elgetaudamas. Iš pradžių režisierius rodo Povilą besidžiaugiantį gyvenimu: jis jaučiasi laimingas, mylimas, per daug neišgyvena dėl savo priklausomybės. Bet ši iliuzinė laimė nesitęsia ir tolesnis smukimas neišvengiamas.

Kur režisierius, veikiausiai, mato puikiai perteiktą Povilo paveikslą, aš ir vėl matau praleistą įdomesnio filmo galimybę. Režisierius dažniausiai rodo savo personažą prašantį išmaldos, kartais besileidžiantį heroiną, kažkur pasakojimo pakrantėse šmėžuoja Snežana su savo nepapasakota istorija. Tačiau visiškai nėra platesnio vaizdo: iš esmės nematome tų Vilniaus pakampių, apie kuriuos nuolat užsimenama. Povilo istorija galėjo atverti kitokio Vilniaus vaizdą, kurio dauguma kino žiūrovų tikrai niekada nemato.

Galiausiai pats filmas baigiasi visiškai sunykusio Povilo paveikslu. Jam gresia prarasti ir antrąją koją. Jis tiesiog maldauja pagalbos iš vienintelio dar jo neapleidusio žmogaus - paties režisieriaus, ir visiškai neturi jėgų atsikirsti jam pamokslus skaldančiam kitam benamiui. Ir nors tokia pabaiga gana efektingai kontrastuoja su filmo pradžioje perteiktu Povilo paveikslu, pačios pasakojamos istorijos kontekste ji atrodo "pakibusi". Tarsi filmas būtų be pabaigos ir tuomet kyla klausimas, koks visgi buvo filmo "galutinis tikslas"?

Suprantu, kad dar nepasakiau apie filmą vieno svarbaus ir teigiamo dalyko, nes mano tikslas tikrai nėra vien neigiama šio filmo kritika. Visgi režisierius į ekrano šviesą iškėlė tokį žmogų, kokio mes paprastai nematome arba stengiamės nematyti: ar kuo skubiau praeidami pro šalį, ar - net jei duodame išmaldos - tai tik norėdami  numalšinti savo sąžinę, nesigilindami, koks žmogus visgi slypi už socialinio elgetos vaidmens. O Ričardas Marcinkus mums suteikia galimybę į tokį žmogų atsigręžti, nors ir trumpam. Turint omenyje, kad režisierius yra diplomantas, tai yra be galo drąsu. Tikiu, kad ši netolygi pradžia žada daug įdomesnių susitikimų su režisieriumi ateityje.